Język litewski w wuszpasterstwie w dekanatach Kowno I Kupiszki w drugiej połowie Xviii wieku

Abstract

Kad galėtų kokybiškai plėtoti sielovadą, Bažnyčia, kreipdamasi į tikinčiuosius, turėjo kreipti dėmesį ne tik į kalbėjimo turinį, bet ir į pačią kalbą. Plėtodami sielovadą Lietuvoje, katalikų dvasininkai susidūrė su iššūkiu, kadangi tam tikrų Lietuvos regionų žmonės, ypač valstiečiai, suprato tik lietuviškai, o polonizuota bajorija kalbėjo ir lenkiškai. Šiame straipsnyje lietuvių kalbos vartojimo liturgijoje problematika XVIII a. antrojoje pusėje atskleista remiantis Kauno ir Kupiškio dekanatų pavyzdžiais.

In order to perform pastoral activities effectively, the Church had to pay attention not only to the content of speeches but also to the language itself when addressing churchgoers. Catholic priests were faced with this challenge in certain Lithuanian regions where people, peasants in particular, knew only Lithuanian, while Polonized gentry did not have any problems when Polish was spoken. This article discusses the issue of the use of Lithuanian in liturgy on the example of deaneries of K upiškis and K aunas in the second half of the 18th century.