Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33813
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Zilgalvis, Janis
Title: Architectural and historical research of Naukšēni manor
Other Title: Architektūriniai ir istoriniai reikšmingų Latvijos vietovių tyrimai (Naukšēni dvaro pavyzdžiu)
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2005, nr. 1, p. 38-43
Date: 2005
Keywords: Naukšēni manor;Latvia manor ensembles;Naukšēni dvaras;Latvijos vietovių tyrimai
Abstract: Latvia has 650 manor ensembles that have preserved their historical structure to a greater or lesser extent until nowadays. In many places the environment is destroyed due to the new constructions erected during the Soviet period, the unreasonable destruction of historical buildings, changes in structuring construction sites, etc. In order to learn about the authenticity of the historic environment of manors, it is necessary to carry out architectonically historical research. The study of this kind has been carried out is Naukšēni manor, which is situated in the Northern part of Latvia near the Estonian border. In order to trace the changes that occurred over the period of time and to evaluate present situation, it is necessary to recur to the history of the manor and study the manor complex in terms of its construction, the development of the spatial structure of planning, the history of all buildings until nowadays.
Maždaug nuo 1500 m. Livonijos ordinui priklausęs Naukšēni dvaras buvo visiškai sunaikintas per Livonijos karą (1558–1583). 1630 m. Švedijos karalius Gustavas Adofas pardavė šį dvarą pulkininkui A. von Essenui. Vėliau dvarą paveldėjo jo sūnus Alexanderis (?–1728). Ant upės Rūja kranto išsidėsčiusio XVII a. pab. dvaro situacija schemiškai pavaizduota 1695 metų J. Bekerio žemės plane. XVIII a. I pusėje Naukšēni dvaras buvo smarkiai apgriautas per Šiaurės karą (1700–1710) ir besitęsiančią maro epidemiją. XVIII a. II pusėje (apie 1760) dvarą nusipirko pirklys W. von Grote (1698–1772). Po jo dvarą paveldėjo jo vyresnysis sūnus Adamas Heinrichas (1735–1817), o šiam mirus Naukšēni atiteko jo sūnui F. von Grote’i (1768–1836). Vėliau (1836) palikimas buvo padalytas, ir dvarą valdė F. Von Grote’s sūnus Heinrichas Wilhelmas von Grote (1797–1878). Jo valdymo metais (1843) meistras F. G. Gläzeris baigė naujųjų Naukšēni dvaro rūmų statybą. Naujajame pastate galima įžvelgti vokiečių ampyro architektūros įtaką. 1880 m. F. W. Von Grote pardavė dvarą savo pusbroliui A. M. A. M. von Grote’i (1829–1917). 1904 m. žemės plane atsispindi centrinės dvaro dalies statyba pakutiniais Grote’s šeimos valdymo dešimtmečiais. Naukšēni dvaras labai nukentėjo per karą (1919). 1930 m. dvaro rūmuose įkurdinta valstybinė švietimo ir pataisos įstaiga. Pastatas atstatytas 1938 m. pagal architekto A. Čuibe’s projektą, tačiau buvo sunaikintas istorinis interjeras. Po II pasaulinio karo Naukšēni dvaro rūmuose įkurti vaikų namai, 1957m. – profesinė technikos mokykla, gyvavusi iki sovietmečio pabaigos. Pagal rekonstrukcijos projektą 1998 m. dvaro rūmuose įkurtos administracinės ir švietimo patalpos, taip pat asamblėjos kambarys bei viešbutis. Šiandien į Naukšēni dvaro kompleksą, be dvaro rūmų, įeina dar keletą didingų pastatų. Analizuojant abu minėtuosius žemės planus, taip pat kitą ikonografinę medžiagą ir gilinantis į įvairių laikotarpių pastatų sąrašus, aiškėja istorinis pastatų išsidėstymas ir santykis su šiandiene situacija. Šiuo būdu galima tirti gražius naujuosius statinius, į kuriuos įkomponuotos senosios konstrukcijos, taip pat nustatyti pastatų gyvavimo laiką. Atlikus istorinių planų ir šiandienės situacijos analizę, galima teigti, kad Naukšēni dvaras dabartinėje vietoje sukurtas jau XVII a. pab., tačiau daugelis iki šių dienų išlikusių pastatų sietini su XIX a. Svarbiausias erdvinės plano kompozicijos taškas – dvaro rūmai, žymus ampyro stiliaus paminklas, išlaikęs savo išorinį pavidalą. Išsiskiria aukštos kokybės landšafo struktūra, besisiejanti su per amžius kruopščiai saugotu parku ant upės Rūja kranto. Dauguma dvaro pastatų tebėra pirmykštėje vietoje ir vis dar kuria XIX a. būdingą erdvinę plano struktūrą. Dvaro pastatų patrauklumą ir istorinę vertę didina ta aplinkybė, kad nei sovietmečiu, nei vėliau čia nepristatyta daugybės neapgalvotų, nederančių ir aplinką menkinančių objektų. Ginčijamas galėtų būti šiltnamių komplekso (irgi istorinio) bei daugiaaukščių gyvenamųjų namų pakeliui į šeimininkų kapines išdėstymas ir barbariška valdytojų pastato rekonstrukcija. Tyrimų rezultatai patvirtina, kad norint išsaugoti istoriškai tikrą, patrauklią ir meniškai turtingą aplinką ar vietovę, intervencija į istorinę erdvinę struktūrą nepriimtina.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33813
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33813
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2005, nr. 1

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

18
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

15
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.