Vienumo ir neišardomumo reikšmė krikščionių santuokoje (vertinant kan. 1056 požiūriu)
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2008 | 28(56) | 113 | 127 |
Šiandien, kai santuokiniai ryšiai tarp pakrikštytųjų silpnėja, Bažnyčia iki šiol tvirtai gina pamatinius santuokos principus, išreikštus 1056 kanone – neišardomumą, reiškiantį nesibaigiantį ryšį, todėl tiesiogiai prieštaraujantį skyryboms, ir vienumą kaip ištikimybę arba vienintelį ryšį. Į šią natūralią santuokos tikrovę atsižvelgiama Bažnyčios kanonų teisėje, kuri iš esmės apibūdina pakrikštytųjų santuoką tiek in fieri – santuokos sudarymo momentu, tiek nuolatiniame būvyje, kuriame klostosi santuokiniai ir šeimos ryšiai. Šiuo požiūriu Bažnyčia santuokos klausimu pasisako nedviprasmiškai ir tradiciškai gina šeimos vertybes.
Nowadays, when marital bonds among the baptized couples are declining, the Church firmly stands in defending the fundamental principles of marriage as they are manifested in Canon 1056, that is – indissolubility of marriage, which stands for an ever-lasting bond and therefore directly objects to a divorce, and unity of marriage, which qualifies itself as fidelity and a unique bond. The Canon Law focuses its attention on this natural reality of marriage and describes marriage as both in fieri, at the moment of its contraction, and later keeping up this bond in marriage and family. In this regard the Church jurisdiction dissolves ambiguity of any kind as far as issue of marriage is concerned and traditionally defends the values of family.