| Abstract: | The Swedish model of cultural heritage management has undergone a series of great changes during the past 25 years. Moving from bureaucracy to hierarchy and to expert market, we now find ourselves in the process of development where terms such as democracy, participation, people and international perspectives are at the centre of focus. This is no coincidence but rather a result of trends and general social development that have been taking place in Sweden as well as entire Europe.
Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus švediškas kultūros paveldo vadybos modelis patyrė daugybę permainų. Po buvusio biurokratinio, hierarchinio ir direktyvinio įvertinimo dabar iš naujo atrandamas raidos procesas, kuriame dėmesio atsiduria tokie terminai, kaip demokratija, dalyvavimas, žmonės ir tarptautinė perspektyva. Švedijos bei Europos kontekste tai ne atsitiktinumas, o veikiau Gotlando visuomenės tendencijų ir bendrosios raidos rezultatas.
Švedijos kultūros paveldo vadybos struktūrinė raida labai susijusi su demokratijos ir pasitikėjimo plėtra. 1970 m. beveik visą kultūrinės aplinkos priežiūrą kontroliavo svarbiausios Stokholmo įstaigos – Nacionalinė paveldo taryba ir nacionaliniai muziejai. Jos priimdavo visus sprendimus nepriklausomai nuo jų reikšmingumo. Daug žinantys ekspertai spręsdavo, kas turi būti išsaugota ir apsaugota arba kaip turi būti valdomas kultūros paveldas. Aišku, vietinės perspektyvos atžvilgiu tai vedė į vienkryptį požiūrį.
Šiandien matyti, kas sudaro paveldo esmę ir kas yra kultūros paveldo ideologija, atgyvenusi tais laikais, kai kultūros paveldo vadyba turėjo stiprinti nacionalinį pasididžiavimą. Tai atrodo keistai, turint omenyje gyvenamojo meto kultūros įvairovę ir kultūros sroves. Šiandieniai iššūkiai veikiau kreipia į daugiau nukreiptas mūsų veiklos ir daugiakultūrės visuomenės įvairovės iliustravimą ir eksponavimą. Kiti nelengvi uždaviniai, susiję su negatyviąją ir tamsiąja istorijos puse, verčia išdrįsti parodyti ir diskutuoti ją bendrajame mokymosi procese.
Senoji sistema atsidūrė akligatvyje kaip tik tuo metu, kai politiniuose sluoksniuose, taip pat savivaldybės vietinėse bendruomenėse vyko diskusijos dėl demokratijos ir decentralizacijos. Pakopomis vykdyta reforma sprendimų galią ir atsakomybę dėl apsaugos, vadybos ir išsaugojimo perdavė į regioninį lygmenį – apygardų administracijai. Tad šiandien jau nebėra kultūros paveldo vadybos standartizavimui skirtų kabinetų. Kiekvienas regionas sėkmingai rūpinasi savo situacija, susiklosčiusia tik dėl jam būdingų aplinkybių, ir naudojasi savo priemonėmis.
Gotlande įsteigta kultūros paveldo taryba jungia valdžios ir mokslo įstaigas, taip pat ne pelno siekiančias organizacijas. Tai geras pavyzdys, kaip skatinti visuomenės dalyvavimą ir laiduoti didėjančią įvairovę. Dėl savo pobūdžio ir artimų vietinių ryšių taryba gali konstruktyviai prisidėti prie tradicinio skepticizmo valdžios įstaigų atžvilgiu mažinimo, ypač provincijose. Tik žmonių susidomėjimas kultūros paveldu įgalina pastatų saugojimą paversti populiariu sąjūdžiu. Todėl labai svarbus vaidmuo tenka kultūros paveldo vertybių propagavimui. Gotlande dauguma žmonių žino apie savo vietinį kultūros paveldą ir yra suinteresuoti jo likimu. Kultūros paveldą naudojasi kiekvienas, todėl paveldas svarbus dėl to, kad juo naudojamasi, o ne dėl to, kad jis tik egzistuoja. Tad kultūros paveldas ir turimi paminklai saugomi, ginami ir prižiūrimi ne jų pačių, bet žmonių ir tinkamos gyvenimo aplinkos labui. Būtina suvokti, kad tai, kas saugoma ir prižiūrima šiandien, yra rytojaus kultūros paveldas.
Gotlandas iš tiesų yra vienas didžiulis kultūrinis kraštovaizdis, daugeliui žinomas dėl specifinio peizažo ir turtingo kultūros paveldo. Kultūros paveldas čia apima istorinį žmonių egzistavimą nuo vėlyvojo akmens amžiaus iki šių dienų, kur tam tikra epocha aiškiau išsiskiria išsaugotais paminklasi, pavyzdžiui, bronzos amžius – akmenų piramidėmis, geležies amžius –sidabro lobiais, viduramžiai – bažnyčiomis ir Visbiu kaip Hanzos miestu. Gotlando kraštovaizdis – žmogaus rankų darbo rezultatas. Gamta, gyvūnija ir augmenija ypač susijusi su Gotlando ūkininkų žemės apdirbimo papročiais. Ganyklos, miškai, senovės paminklai ir pastatai – visa tai dera tarpusavyje. Taip įgalinama veikti darnoje su visu kraštovaizdžiu ir saugoti bei rūpintis visuma, o ne individualiais objektais ar elementais.
Sėkmingą kultūros paveldo vadybos kaitą Gotlande lemia procese išsikristalizavusios nuostatos. Keletą jų reikėtų paminėti:
Dirbdami kultūros paveldo vadybos srityje, mes privalome daugiau išmanyti apie tai, kaip visuomenė veikia ir kinta.
Kultūros paveldo vadybos pajėgumas labai priklauso nuo konkrečių personalo narių.
Kultūros paveldo vadyba labai reikšminga visuomenės gerovei.
Besitęsianti demokratinė kultūros paveldo plėtra – svarbus ir lemiamas sėkmės veiksnys. |
