Reflections on new-mimesis: playing with irony and simulation
Author |
---|
Arntzen, Knut Ove |
Date | Issue | Start Page | End Page |
---|---|---|---|
2006 | 2 | 6 | 11 |
The art of directing has developed differently within marginal forms of theatre than in classicist theatre in the sense that separation between action space and spectators´ space is less prevalent. New realities and experiences of both aesthetical and anthropological orders are reflected in late modern and postmodern theatre. These forms are also influenced by trans-national processes and transgressions and are impacted upon by different kinds of show culture and world culture. Furthermore these forms of marginal theatre involve ambient performances, like those of house-club inspiration, and are working extensively with new technology. Marginal theatre can also be described as “post-mainstream,” a useful term for theatre in opposition to traditional mainstream. Theatrical forms of marginality can thus be said to be opposed to centrism, and they may have elements from folklore and rituals of shamanistic character. A visual kind of dramaturgy of a more urban cultural direction, can also relate to underground theatre and subculture. Curated project theatre produced by urban networking partner organisations is consciously using irony as a part of their performative strategies.
Šiandieninė teatro režisūra perima marginaliojo teatro formas, kurioms, skirtingai nei klasicistiniam teatrui, veiksmo ir žiūrovų erdvės atskyrimas tampa nebesvarbus. Šias formas veikia transnacionaliniai procesai, jos atviros šou ir pasaulio kultūrų poveikiui. Marginaliojo teatro formomis galime laikyti ir ambientinius spektaklius su klubinės house kultūros elementais, ir naująsias technologijas akcentuojantį teatrą. Sąvoka naujoji mimezė yra patogi aiškinant postmodernistinio teatro ir dramaturgijos struktūrą: post-modernusis teatras gali būti pavadintas naujosios mimezės arba postdialoginiu, nes jis pagrįstas laisva daugybės balsų žaisme. Naujosios mimezės veidrodis apibrėžia erdvę anapus veiksmo reprezentacijos, būdingos tradiciniam ir klasicistiniam teatrui, ir yra susijęs su virtualia realybe, vizualine dramaturgija, realaus laiko patirtimi ir šou formomis. Postmodernistiniame kontekste ironiškai naudojamos šou formos atspindi simuliakro kaip meninės virtualybės idėją. Naujoji mimezė teatre ir kituose menuose keičia suvokėjo padėtį. Kai klasicistinę keičia virtuali mimezė, mene nelieka tiesos, išskyrus paties žiūrovo įžvelgtą tiesą. Žiūrovas suvokia paskirus šviesos blykstelėjimus, atsispindinčius kūrinio fragmentuose. Gimsta naujas dvasingumas, paremtas grožio fragmentais ir arbitrariu jų raštu. Naujojo teatro marginalumas yra susijęs su kultūriniu identitetu ir naujosiomis energijomis; pasitelkiant komunikacines technologijas ir klubinės kultūros formas ieškoma autentiškumo ir interaktyvumo. Todėl galima kalbėti apie naujus teatro šaltinius, fizinės ir performatyvios išraiškos suvokimą, kurio nerasime tradicinėje aukštojo meno sferoje. Asmeniniai pasakojimai, kuriais atlikėjai ir aktoriai dalijasi su publika ambientinėje ir interaktyvioje aplinkoje, teatrinį kūną keičia biografiniu kūnu. Meno kūrinio unikalumas praranda svarbą, akcentuojamas kontekstas ir marginalumas. Šios tendencijos atsispindi šiuolaikinių teatro trupių „Baktruppen“, „Forced Entertainment“, „Reza Abdoh“, „Gob Squad“ kūryboje.