Towards the edge of mimesis: non-linear dynamics of the aesthetic object of theatrical performance

Abstract

Stephen H. Kellert states that “chaos theory is the qualitative study of unstable aperiodic behaviour in deterministic non-linear dynamical systems”. In recent years, modelling and interpretative tools of chaos theory have been applied to theatre studies. Different attempts have been made to analyse dramatic texts, revealing either their inherent non-linear dynamics, extreme sensitiveness to initial dramatic conditions inside represented reality, or precisely defined fractal structures of dramatic time. Moreover, a spectacle, with its stage design, choreography and course of action, has been regarded as an analogous representation of non-linear dynamics characteristic for the operating consciousness, with its continuous feedback, unpredictability, and sensitivity to its initial and changing conditions.

Straipsnyje pristatomas teatrinis įvykis kaip dinamiškas modelis, viena vertus, susijęs su komunikacijos procesais, o antra vertus, su antropologinėmis ir kultūrinėmis apibrėžtimis, kurios tyrinėjamos šiuolaikiniame teatre. Nelinijinė dinamika aptariama atsižvelgiant į santykį tarp trijų teatro veiklos būdų. Skiriamos trys teatro sąvokos reikšmės: teatras kaip menas, teatras kaip tarpininkas ir teatras kaip priemonė. Jei pirmoji samprata yra pažodinė, tai kitos dvi žymi parateatrinę veiklą. Pirmosios tikslai yra vien meniniai ir estetiniai, kitų dviejų atitinkamai - asmeniniai ir socialiniai. Praktinis šių sampratų kontekstas, tai - pirmiausia „Trečiasis teatras“ (Barba, Brookas, Staniewskis), o antra vertus - Richardso projektas „Tiltas“, artimai susijęs su Grotowskio teatro tyrinėjimais. Galima teigti, kad abu projektai - „Trečiasis teatras“ ir „Tiltas“ - atskleidžia sąlyginę teatro praktikos nepriklausomybę nuo kultūrinių ir antropologinių modelių, dominuojančių vienoje ar kitoje teatro tradicijoje, nors ir nebandoma tų tradicijų paneigti arba sunaikinti. Projektų tikslas yra pasipriešinti tradicijų dominavimui ir pasiūlyti galimas alternatyvas. „Trečiojo teatro“ kūrėjų dėmesio centre yra skirtingų teatro priemonių taikymo spektaklyje socialinis efektyvumas. Tuo tarpu „Tilto“ projekte daugiausia dėmesio skiriama sceninio veiksmo, kurį aktorius pats asmeniškai išbando ruošdamasis vaidmeniui, antropologiniam veiksmingumui. Abi teatro veiklos kryptys kartu su tradiciškai suvokiamu teatro menu sudaro dinamišką ir visiškai nenuspėjamą šiuolaikinio teatro estetinį objektą.