Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33700
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Cope, Benjamin
Title: Let’s DV8… – theatrical strategies for survival in an age of film
Other Title: DV8 ir teatro išlikimo strategijos kino amžiuje
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2006, nr. 2, p. 66-71
Date: 2006
Keywords: Film theory;Kino teorija;Late capitalism;Media culture;Theatre;Gilles Deleuze;Félix Guattari;Vėlyvasis kapitalizmas;Medijų kultūra;Teatras
Abstract: As a lecturer in Visual and Cultural Studies I consider art, film, urban space, television, adverts, the Internet, but hardly ever theatre. Why not? Is theatre somehow incompatible with the technological advances of the visual media dominated world in which we now live? Yet I have the feeling that in my own teaching the element of performance is growing ever more important. No longer does it seem reasonable to expect students to sit and engorge a steady flow of information; rather I find myself seeking a whole range of scenarios and forms of address to try to engage students in an encounter with the ideas or questions of a given lesson. Tis general tendency of the development of contemporary teaching seems to be forgotten only at academic conferences which are surely the only type of play in which the actors can’t be bothered either to learn or even, as in the case of politics or television, to pretend they have learned their script. Both of these phenomena, a disappearance of theatre and a spread of performativity seem to be linked to the media soaked environment in which we now live. What I intend to do in this article, therefore, is to approach the question of how theatre, and indeed the very process of thought, have been changed by the growth of visual media. What role is there for theatre in the age of cinema?
Remiantis kino teorija, šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip teatras galėtų tapti veiksmingo pasipriešinimo globaliai media kultūrai centru. Ar teatras nėra filosofiškas, ir ar neturėtų jis dėl to dėkoti būtent kinui? Analizėje išskiriamos dvi trupės: anglų DV8 ir rusų Derevo, tačiau minimas ir lenkų, baltarusių teatras. Straipsnyje remiamasi šiais mąstytojais: Busteriu Keatonu, Martinu Heideggeriu, Jonathonu Belleriu, Sergejum Eizenšteinu, Antoninu Artaud, Peteriu Brooku, Jacques’u Lacanu, Olegu Aronsonu ir neišvengiamai – Gilles’u Deleuze’u bei Félixu Guattari. Straipsnyje teigiama, kad kaip tik gebėjimas pasipriešinti atvaizdo fetišizacijai suteikia teatrui išskirtinių galimybių dabartinėje vaizdiniais persunktoje vėlyvojo kapitalizmo stadijoje. Tačiau ar kinas, paversdamas vaizdinius visur esančiais, nesunaikino paties poreikio susirinkti ir būti kartu? Kaip teatras galėtų daryti visuomenei tokią pat įtaką, kokią daro, pavyzdžiui, Robbie Williamsas arba Tatu? Rusų filosofas Olegas Aronsonas teigia, kad kiną reikia suprasti kaip stebuklą. Kinas tiesiog atsitinka, nežinia kaip ir kodėl, jis veikia mūsų emocijas, be to kinas yra masiškas ir išskirtinai demokratiškas, nes suprantamas ne vien mokslininkams, bet ir platesnei publikai, pagaliau jis turi galią mus keisti. Bet galbūt vienas iš kino stebuklų yra tai, kad jis sugrąžina mums teatro galimybę, kuomet suprasti tampa nebe taip svarbu, nes įvairiopos mūsų judančių kūnų sąveikos tik išreiškia įvairius vizualiosios kultūros paveiktos pasąmonės procesus. Teatre mes galime atkreipti dėmesį į aplinką, kuri įgalina arba iškreipia judesius, į tuos mechanizmus, kurie reguliuoja mūsų judesius tam tikru metu, ir suprasti kokios yra galimybės visa tai pakeisti.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33700
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33700
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2006, nr. 2

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

104
checked on Dec 9, 2019

Download(s)

98
checked on Dec 9, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.