Heidegger et le concept d’éternité lors de la rédaction de Sein Und Zeit: étude critique
| Author |
|---|
Aleksandravičius, Povilas |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2009 | 31(59) | 7 | 16 |
The article provides a detailed and critical analysis of Heidegger’s approach to the concept of eternity, as elaborated on in his texts of 1924–1927. This approach can be described in the light of a threefold outlook, to wit: as a philosophical inadequacy of the theological concept of eternity; as a rejection of the concept of traditional metaphysical eternity, based on Heidegger’s interpretation of the history of philosophy; and as a Project for eternity’s philosophical perception that is compatible with the analysis of original temporality (Being and Time). In his 1924 discourse The Concept of Time, Heidegger strictly separates between the philosophical consideration of the time problem and eternity concept, the latter being, according to him, basically theological in its nature. Such separation is grounded on the argument typical to Heidegger in the 1920s: there is no way for philosophy and theology to be united for a philosopher is irreligious per se. Philosophical inquiry of time, therefore, is valid only when based on time as experienced, and the problem of eternity should be left for theologians. [...]
Straipsnyje detaliai ir kritiškai analizuojamas Heideggerio požiūris į amžinybės sąvoką, atsiskleidžiantis 1924– 1927 metais rašytuose tekstuose. Šis požiūris gali būti apibūdinamas trejopai: kaip teologinės amžinybės sąvokos filosofinio netinkamumo tvirtinimas; kaip tradicinės metafizinės amžinybės sampratos atmetimas, remiantis Heideggeriui būdinga filosofijos istorijos interpretacija; kaip tam tikro filosofinio amžinybės suvokimo, suderinamo su kilminio laikiškumo sklaida (Būtis ir laikas), projektas. 1924-ųjų metų pranešime apie Laiko sąvoką Heideggeris griežtai atriboja filosofinį laiko problemos svarstymą nuo amžinybės sąvokos, kuri, pasak vokiečių mąstytojo, yra iš esmės teologinė. Toks atribojimas yra grindžiamas nuostata, būdinga Heideggeriui trečiajame dešimtmetyje, – esą filosofija ir teologija niekaip negali susitikti, nes filosofas, kaip toks, „netiki“. Todėl apie laiką filosofiškai klausti galima tik remiantis paties laiko patirtimi, amžinybės problemą paliekant teologams. Straipsnyje analizuojamas toks Heideggerio požiūris, aiškiai susintetintas jo 1927-ųjų metų pranešime Fenomenologija ir teologija, į filosofijos ir teologijos santykį. Grįžtant prie amžinybės ir laiko ryšio, keliamas kritiškas Heideggerio filosofijos atžvilgiu klausimas: kodėl krikščioniškojo fakticiškumo išgyvenimas, kurį Heideggeris trečiojo dešimtmečio pradžioje filosofiškai (fenomenologiškai) analizavo kaip ryškiausiai pasirodančią laiko esmę, negalėtų būti vertinamas kaip tuo pačiu metu vykstantis amžinybės išgyvenimas? Ar Heideggeris, griežtai atmesdamas teologinės amžinybės sąvokos filosofinį tinkamumą, nesiremia senu metafiziniu stereotipu, pagal kurį laikas ir amžinybė yra antagonistinės jėgos ir kurį pats Heideggeris kategoriškai atmetė kaip esminį Vakarų metafizikos, t. y. būties užmiršimo, struktūrinį elementą? Kitaip sakant, kodėl, išgyvenant laiką, reikėtų būtinai neigti, kad šiame išgyvenime galėtų slypėti ir amžinybės išgyvenimas? Jeigu daugelis klasikinės ir scholastinės metafizikos atstovų iš tiesų tokią galimybę neigė, bent jau Tomo Akviniečio pozicija buvo kitokia: savo amžinybės supratimą jis grindė būtent laiko išgyvenimu. Heideggeris niekada tiesiogiai į šį klausimą neatsakė, nors jo veikalai turi būti su juo konfrontuojami. [...]