From the politics of autonomy to the autonomy of politics
| Author |
|---|
Piotrowski, Piotr |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 3 | 18 | 24 |
The autonomy of art seems to have been a crucial problem under communist dictatorship. Particularly in the period of official socialist realism, which began and ended at different times in the different Eastern bloc countries, independent-thinking artists made the autonomy of art their key postulate. Such demands emerged all over Eastern Europe – from the GDR to the USSR, from Romania to Poland. One can see a politicisation of culture in Poland in three areas. One is the emergence of activist art, direct involvement in politics, political satire and street art, which became particularly popular when the twin brothers seized power. Examples include posters, graffiti, internet graphics, etc., produced by, among others, the Radical Creative Action Group (Radykalna Akcja Twórcza). The second is a sort of appropriation of religious iconography into the political sphere. There are many examples of this (including the case of Dorota Nieznalska), and I have written about them extensively elsewhere.5 The third is critical art, which analyses the commonly understood power system and its oppressive social and political praxis concerning body and sexuality (particular the gay and lesbian issue), consumer culture, and last but not least the general and universal power structure – as, for example, in the works of Zofia Kulik. This, however, is material for another paper.
Komunistinės diktatūros metais meno autonomijos problema tapo itin aktuali. Oficialaus socialistinio realizmo laikais, skirtingai prasidėjusiais ir pasibaigusiais kiekvienoje Rytų bloko šalyje, nepriklausomai mąstantys menininkai savo svarbiausia nuostata paskelbė meno autonomiją. Tokie reikalavimai buvo girdimi visoje Rytų Europoje – nuo VDR iki SSSR, nuo Rumunijos iki Lenkijos. Žinoma, autonomijos postulatas buvo politiškas, nors jis reiškė meno išlaisvinimą nuo politikos. Tai buvo reakcija į oficialų kultūros politizavimą, o tiksliau – prieš meno naudojimą komunistinės propagandos tikslais. Taigi autonomija buvo suvokiama kaip meno laisvės sąlyga, teisė susitelkti į patį save ir į menininko intymias, egzistencines problemas, kaip priešingybė visuomeniniam meno vaidmeniui. Straipsnyje pateikiama kampanijos už meno autonomiją, vykusios valdant komunistams, ir jos skirtingų reikšmių įvairiose šalyse nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, geografinė apžvalga. Pradžioje šią menininkų strategiją galima vadinti „autonomijos politika“, t.y. suvokti nepolitinį meną politiniame kontekste. Vėliau kai kuriose šalyse galima pastebėti, kad menininkai ėmėsi tiesioginės politikos, pripažindami jos savarankiškumą.