Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33671
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Krahel, Tadeusz
Title: Spory graniczne między diecezją żmudzką i Wileńską w XVII–XVIII wieku
Other Title: Ginčai dėl sienų tarp Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų XVII–XVIII a.
Border disputes between the dioceses of Samogitia and Vilnius in the 17–18th century
Date: 2009
Keywords: Bažnyčios istorija;Vilniaus vyskupija;Žemaičių vyskupija;Church history;Vilnius diocese;Samogitian diocese
Abstract: Dioceses of Samogitia and Vilnius were founded in missionary countries that had just been Christianized, and that is why in incorporating documents there were no clear borders stated. The diocese of Vilnius, founded in 1388, encompassed Lithuanian territory and Ruthenian lands of the northern part of the Grand Duchy of Lithuania. Its southern part already had Latin dioceses (Kiev, Kamianets and Lutsk). After the victory at Grunwald, Lithuania regained Samogitia from the Teutonic Knights. King Władysław Jagiełło and the Grand Duke Vytautas undertook Christianization activities which resulted in the foundation of the diocese of Samogitia in 1417. Since then both dioceses had bordered one with another but the frontiers were not clearly delimited. Even in the early 16th century, Martin III Lintfari, the bishop of Samogitia, tried to delimit the borders with Albert II, the bishop of Vilnius. However, no decisions had been made. Thus, it was not surprising that sometimes border disputes arose. Primeval forests on Vilnius–Samogitia borderland were colonized from both sides. When these colonists met, the border contentions were likely to occur. Disputes during the 17th and 18th century concerned the area in Upytė district (Naujamiestis and Panevėžys parishes), parishes adjacent to the southern part of the diocese of Samogitia (Alvitas, Vilkaviškis, Pajevonys, Lankeliškiai, Gražiškiai) and the town of Kėdainiai. Parishes that bishops of Samogitia wanted to annex belonged to the diocese of Vilnius when they were founded. The bishops of Vilnius did not consent to any changes in the borders of their diocese. The dispute over Kėdainiai had lasted for the longest period of time and neither of the sides yielded. The side that inspired the contention were the bishops of Samogitia. It should be stated that the sources do not confirm opinions of those historians who have believed that on Samogitian borderland, “near Upytė and Pasvalys”, the expansion of the Church of Vilnius took place and that the diocese of Vilnius extended its borders at the expense of the diocese of Samogitia.
Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos buvo sukurtos jau apkrikštytuose kraštuose, todėl jas įforminančiuose dokumentuose nebuvo nustatytos jų tarpusavio sienos. 1388 m. sukurta Vilniaus vyskupija apėmė tikrąją Lietuvą ir slavų žemes šiaurinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje. Pietinė vyskupijos dalis ribojosi su jau egzistavusiomis lotyniškomis vyskupijomis (Kijevo, Kameneco ir Lucko). Po Žalgirio mūšio Lietuva atgavo iš kryžiuočių Žemaitiją. Karalius Vladislovas Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas pradėjo joje christianizacijos procesą, 1417 m. buvo sukurta Žemaičių vyskupija. Abi vyskupijos ribojosi tarpusavyje, nors sienos nebuvo tiksliai nustatytos. XVI a. pradžioje Žemaičių vyskupas Martynas III Lintfari su Vilniaus vyskupu Albertu II nesėkmingai bandė nustatyti vyskupijų ribas. Todėl nieko keista, kad kartais iškildavo ginčų dėl sienos. Vilniaus– Žemaičių vyskupijų paribio giria buvo apgyvendinama iš abiejų pusių, tai taip pat galėjo turėti įtakos sienų problemai. XVII–XVII a. ginčai dėl sienų iškilo Upytės paviete (Naujamiesčio, Panevėžio parapijos), pietinėje Žemaičių vyskupijos dalyje (Alvitas, Vilkaviškis, Pajevonys, Lankeliškiai, Gražiškiai) ir Kėdainių mieste. Parapijos, kurias prisijungti siekė Žemaičių vyskupai, sukūrimo metu priklausė Vilniaus vyskupijai. Vilniaus vyskupai nesutiko su jokiais savo vyskupijos sienų pakeitimais. Ginčas dėl Kėdainių miesto priklausomybės tęsėsi ilgiausiai, nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Žemaičių vyskupai inspiravo konfliktus. Šaltiniai nepatvirtina kai kurių istorikų nuomonės, kad Žemaičių pasienyje „netoli Upytės ir Pasvalio“ Vilniaus bažnyčia vykdė ekspansiją ir kad Vilniaus vyskupai išplėtė savo teritoriją prisijungdami dalį Žemaičių vyskupijos.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33671
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33671
Appears in Collections:SOTER: religijos mokslo žurnalas / SOTER: Journal of Religious Science 2009, nr. 31(59)

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

304
checked on Jan 16, 2021

Download(s)

400
checked on Jan 16, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.