Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33664
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Lewer, Debbie
Title: The agitator and the legacy of the avant-garde in the German Democratic Republic: Willi Sitte’s “Rufer II” (Caller II) of 1964
Other Title: Agitatorius ir avangardo palikimas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje: Willio Sitte'o „Rufer II“ (Šauklys II, 1964)
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 62-70
Date: 2007
Keywords: German Democratic Republic;Vokietijos Demokratinė Respublika;Union of Visual Artists;German Socialist Unity Party;Socialist realism;Cubism;Vokietijos socialistinė vienybės partija;Socialistinis realizmas;Kubizmas
Abstract: This essay explores aspects of the tension between art and politics in the German Democratic Republic in the 1960s by means of a case study of Willi Sitte’s Rufer II (Caller II) of 1964 [fig.1]. By the time he produced this work, Sitte was already a controversial figure in the GDR and on his way to prominence as a painter of complex, monumental, often multi-panelled works allegorising themes of war, class struggle, and life under socialism. 1964, the year in which he painted Rufer II, was a crucial turning point for Sitte, marked by both public statements from the artist pledging his allegiance to the socialist way of the GDR, and by public recognition: he received the Kunstpreis der DDR (GDR Art Prize), and was elected to the central committee of the Republic’s Verein Bildender Künstler (Union of Visual Artists). He became the Union’s president in 1974 and held the post until 1988, during which time he was justifiably described as the most powerful artist of the GDR. The failure of the political and artistic regimes of the GDR ideologically and methodologically to resolve their relationship with the avant-garde of the Weimar period highlighted some of the most tenacious problems in the search for a “socialist national culture”. While the negotiation of apparent contradictions that Sitte’s Caller II enacts offended those who wanted a pliant and uniform “socialist realism”, the work also offered an iconography consistent with an established Marxist Leninist repertoire of form and content.32 Finally, it should not be overlooked that the very tensions themselves can also be understood in relation to Sitte’s pursuit of a “dialectical” art practice – something he himself aspired to. Sitte’s Caller II and its critical reception in the GDR – including its historical rehabilitation and canonisation – ultimately reveal the instability of normatyve historiographical concepts of both “national culture” and “proletarian-revolutionary” art.
Pasitelkus Willio Sitte’o paveikslą Rufer II (Šauklys II) kaip pavyzdį, straipsnyje tiriama Vokietijos Demokratinėje Respublikoje tarp meno ir politikos tvyrojusi įtampa. Kūrinys vizualizuoja kritines dilemas, kylančias ieškant įtikinamos socialistinio realizmo vizualinės kalbos. Šiame paveiksle remiamasi modernistinėmis strategijomis – vienalaikiškumu ir koliažu, kartu išsaugant ištikimybę socialistinei tematikai ir turiniui. Willis Sitte’as įamžino agitatoriaus motyvą, įtaigiai simbolizavusį platų „revoliucinių“ aspiracijų spektrą tarpukario laikotarpiu (ekspresionizmas, dada ir naujasis daiktiškumas). Veimaro avangardo palikimą buvo galima apkaltinti „buržuaziniu formalizmu“, todėl jis VDR buvo problemiškas. Tačiau net tuos Sitte’o kūrinių elementus, kurie, regis, prieštarauja ortodoksiškam požiūriui, galima suprasti kaip efektyvų socialistinės ideologijos palaikymą. Agitatorius-šauklys paveiksle vaizduojamas rankų darbo, statybų kontekste. Svarbiausias buvo statybininko įvaizdis, simbolizavęs naujos socialistinės valstybės, pakilsiančios iš fašizmo griuvėsių, „statybą“. Sitte’o darbininkas yra ir skaitytojas – taip įkūnijamas darbininkų klasės raštingumas ir angažuotumas. Galiausiai jis – ir bendraujantysis, ir balso įsikūnijimas. Tačiau „balsas“ yra dviprasmiškas: darbininkas kreipiasi iš laikraščio Neues Deutschland. „Turinio ir formos dermė“ čia kuriama pasitelkiant Neues Deutschland kaip materialų objektą ir žodžius „Neues Deutschland“ – kaip signifikantą. Taigi „kreipimasis“ yra ir vizualizuojamas, ir verbalizuojamas: „naujoji Vokietija“. Čia kyla įtampa tarp individo – darbininko – aktyvaus veiksmo ir jo reikšmingos modifikacijos per laikraštį kaip mediją, reprezentuojančią bendrumą, valstybę ir „konsensusą“.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33664
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33664
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2007, nr. 3

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

48
checked on Sep 6, 2019

Download(s)

58
checked on Sep 6, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.