Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33662
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Grigoravičienė, Erika
Title: Art and politics in Lithuania from the late 1950s to the early 1970s
Other Title: Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje – 8-ojo pradžioje
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 71-78
Date: 2007
Keywords: Art of power;Galios menas;Ideological propaganda;Art propaganda;Themes of the works of art;Legitimation of authority;Ideologinė propaganda;Dailės propaganda;Dailės kūrinių temos;Valdžios legitimacija
Abstract: In a democratic system of government the politicisation of art can be defined as a process when art enters the field of politics and becomes an instrument capable of influencing or even changing the social political reality. In the modern day, both art and politics acquired an autonomy which was determined by their close interaction. According to the philosopher Boris Groys, the radical autonomy of art is shown precisely through radical political engagement. But only that which is absolutely free and autonomous can engage in something. It is not by accident that the concept of political engagement came into being in the context of French existentialism, which declared the individual’s freedom from social and political violence. But art cannot be politically engaged if it is already political. There was little difference between real non-conformist iconography and the European art of the 20th century. Motifs of violence or confinement were frequently represented, as were monsters or colossi; fantastic beasts, which in European art often represented the horrors of war, became allegories of the Soviet regime in non-conformist art. Motifs of Christian iconography, which expressed “internal emigration” in European art during periods of dictatorship, were also common.36 According to von Beyme, the struggle for abstraction, together with archaism, exotism, or infantilism in certain circumstances can also be understood as a protest against the regime. It was exactly these forms of protest that characterised the non-official Lithuanian art of the 1960s. Today these works of art look impressive, but one can hardly refer to their contra-power: they could not have been a serious challenge to the system because of the lack of theoretical interpretation, and the very limited possibilities of their reception. More examples of politically engaged art emerged only during the collapse of the Soviet system and the struggle for independence. The autonomy of art was more important to artists than was the subordination of art to political opposition. However, this striving for autonomous art, though sometimes absorbed or even produced by the system and transformed into an instrument of ideological propaganda, in a certain sense was also a manifestation of political disobedience, rebellion, and struggle for freedom.
Straipsnyje nagrinėjami dailės politizavimo aspektai postalininio laikotarpio Lietuvoje: galios meno (Klaus von Beyme) ypatumai, oficialiosios kultūros politikos ir dailininkų interesų sąveika, meninio protesto klausimas. Galios menui kaip produkavimo, sklaidos ir recepcijos sistemai šiuo laikotarpiu būdingos trys tendencijos. Pirma, ideologinę propagandą dailės priemonėmis palaipsniui pakeitė politizuota dailės propaganda. Kai XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje SSKP liepė sustiprinti vaizdinės agitacijos vaidmenį darbo žmonių auklėjime, šioji nebuvo tik gatvėse iškabinti partijos šūkiai. „Masinio politinio darbo“ priemonėmis tapo dailės kūriniai viešosiose erdvėse, parodos ir net dailės kritika, todėl dailės propagavimas buvo ypač svarbus Dailininkų sąjungos uždavinys. Antra, stiprėjo galios meno kanono dvilypumas. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus socialistinio realizmo atnaujinimo kampanijai, jo normas lėmė dailės praktika, o teminių parodų planuose apsiribota bendromis frazėmis. Kai 1970 m. SSKP sugriežtino reikalavimus kūrinių „idėjiniam-meniniam lygiui“, SSSR Dailininkų sąjungos Propagandos skyrius ėmė kurti išsamias dailės temų programas; dailininkams liepta vaizduoti „lenininės nacionalinės politikos triumfą“, „vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį“ ir pan. Tačiau šie reikalavimai buvo menkai susiję su valstybės įsigyjamų kūrinių vertinimo ir atrankos kriterijais, nes iš tiesų valdžiai labiau rūpėjo kūrinių kiekybė ir jų formali kokybė. Reikalavimų ir vertinimo kriterijų neatitikimas turėjo sukurti dailininkų nepaklusnumo, dailės emancipacijos ir partijos tolerancijos iliuziją. Trečia, politinį dailės vaidmenį lėmė valdžios legitimacijos strategijų kaita. Brežnevo laikais SSKP siekė pademonstruoti pasauliui, kad ji puoselėja kultūrą, meną ir skatina nacionalinių kultūrų suklestėjimą. Todėl, kuo labiau Lietuvos dailė buvo panaši į vakarietišką modernizmą, tuo geriau ji tiko valdžios legitimacijos tikslams. Hipertrofuotas valdžios dėmesys dailei postalininiu laikotarpiu nulėmė veikiau tvirtą ir lanksčią dailės ir valdžios sankabą, o ne interesų konfliktą. Dailininkų sąjunga siekė kontroliuoti visas su daile susijusias sritis – muziejus, dailės studijas ir švietimą, tautodailininkų veiklą, dailės kritiką ir istoriją, spaudą, leidybą, prekybą kūriniais. Be pačių dailininkų pagalbos partija nebūtų galėjusi prižiūrėti atnaujinto socialistinio realizmo ieškojimų. Šio laikotarpio Lietuvos dailei būdingos dvi nonkonformizmo pakraipos. Pirmosios pakraipos nonkonformizmas – iliuzinis, valdžios skatintas, nulemtas skirtumo tarp reikalavimų ir vertinimo kriterijų. Antroji – tikroji, neoficiali, tik menininkų dirbtuvėse ar butuose siauram ratui rodyta kūryba – negalėjo tapti rimtu iššūkiu santvarkai dėl ribotos recepcijos.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33662
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33662
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2007, nr. 3

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

90
checked on Dec 9, 2019

Download(s)

96
checked on Dec 9, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.