Late Soviet political art – between the meta-narrative and intervisuality

Abstract

Researchers who deal with Soviet political art focus mainly on the 1930s–1950s. This of course was the time when, in our history, the relationship between art and politics was being shaped most dramatically. Stalinist political power produced its own political discourse, one that exerted its influence over all the media under its domain to an extraordinary degree. This was a time when art was superimposed by political statements, and visual discourses were dominated by textual ones. Relationship between art and politics in the period following the 20th Congress of the Communist Party of the Soviet Union, known as the “Thaw”, and the later years of political stagnation, become less clear and more complicated. One must presume that the recognition of a deconstruction of political text as a result of the intervisuality of visual discourse confirms the need to revise our accustomed interpretation of the history of Soviet art. The story of Soviet art is not about the struggle between artists and politicians, it is the story of the contradictory engagement of visual discourse in political text. It is the story of the struggle and interaction between textual and visual modes of communication that resulted in different models of political art dominated by textual and visual engagement – rather than by textual or visual engagement alone.

Meno ir politikos santykiai visada buvo prieštaringi, bet XX amžius dar labiau pablogino šią istoriją. Tuo tarpu pagrindinis meno ir politikos prieštaravimo šaltinis – ne moralinės atsakomybės ar meninės laisvės sritis, bet įvairūs komunikavimo būdai. Politinis diskursas visuomet tekstualus, t. y. pagrįstas tekstu, ir todėl politinė komunikacija visada perteikia tekstines reikšmes. Šiuo požiūriu politinis menas turėtų būti apibūdinamas kaip perdengtas tekstu. Tokie teiginiai galėtų būti teisingi stebint stalinistinio režimo užsakyto meno pavyzdžius. Tačiau teksto dominavimas politiniame mene ne visais atvejais buvo pastovus. Dogmatinio socialistinio realizmo atsisakymas XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje prisidėjo prie meninių priemonių peržiūrėjimo ir politinio meno lauke. Indulio Zariņšo (1929-1997) nutapyta Iskra (1965) iš pradžių atrodo lyg akivaizdus anksčiau minėto teksto dominavimo įrodymas. Pasakojimas apie pirmąjį pogrindinį marksistų laikraštį, kuris buvo platinamas Rusijoje, priklausė sovietiniam oficialiam politiniam metanaratyvui, o šis paveikslas galėtų būti tame metanaratyve įkūnyto politinio mito iliustracija. Tačiau Iskros vizualinė matrica turi ne tik šias tekstines, bet ir keletą vizualinių nuorodų. Šių nuorodų šaltinis – ne tik mūsų realaus gyvenimo vizualinė patirtis, kiti Indulio Zariņšo ar jo bendraamžių kūriniai, bet ir Jano Vermeerio (1632-1675) kūriniai. Tokios tarpusavyje susijusios ir trikdančios nuorodos reikalauja apmąstyti vizualių diskursų vaidmenį politiniame mene. Kartu egzistuoja platus politinių naratyvų ir vizualinių diskursų spektras, leidžiantis nustatyti skirtingus politinio meno modelius priklausomai nuo to, kas dominuoja – tekstas, vizualumas, netekstas ar nevizualumas.