| Abstract: | One of the most controversial periods in the history of Lithuanian architecture, associated with the avant-garde in philosophy, art, music and science, is laconically described as Soviet modernism. One of the phenomenons of contemporary architecture, characterised as a feature of Soviet modernism, is referred to as structuralism. The latter developed in Lithuania (as it did in Great Britain, Holland, Japan) as a reaction to the creative results of the modernist style. This presentation attempts to review the manifestation of these concepts in Lithuania, and their particularities within the context of other European countries and the USSR – with a focus on those ideas which affected changes in townscapes. The present text is part of more extensive research on the concept of structuralism in contemporary Lithuanian architecture. According to its author, such a review may help to define the particularities in the genesis and development of structuralist tendencies in Lithuania, and to understand their possible influence regarding the further architectural process in this country.
Although Lithuanian agricultural settlements were built on the basis of socialist directives, they had some characteristic features. Socialist, political, economic directives and impersonalised creations were represented in the same way as was the striving for Western ideas during the information blockade, and the contraposition vis-a-vis the threat of assimilation [fig. 6]. Another important feature of Lithuanian agricultural settlements was determined by the absence of deportees from other Soviet republics. Volunteer colonists preferred bigger towns to agricultural settlements (unlike the expatriates in Siberia, Kazakhstan, or elsewhere). In the 1960s and 1970s, Dainava (Ukmergė D.), Klausučiai (Jurbarkas D.), Skaistgirys (Joniškis D.), and Kabiškės (Vilnius D.) were illustrative examples of Lithuanian agricultural settlements.
Undoubtedly, such newly developed functions had a certain influence on the further evolution of these towns, and the situation in some of them has undergone marked changes.
XX a. vidurys ir antroji pusė paženklinta dideliais urbanistiniais pokyčiais. Lietuvoje imta projektuoti ir statyti naujus miestus (Elektrėnai, Naujoji Akmenė, vėliau – Visaginas), miestelius ir miesto tipo gyvenvietes. 1971 m. Ukmergės rajone pastatyta Leonpolio tarybinio ūkio Dainavos eksperimentinė-pavyzdinė gyvenvietė. Šios ir vėlesnių eksperimentinių-pavyzdinių gyvenviečių patirtis buvo pritaikyta kitų miestelių projektavimui ir statybai. Lietuvos naujieji miesteliai, nors projektuoti pagal to meto direktyvas, turėjo savitų, kitoms sovietinio bloko miesto tipo gyvenvietėms nebūdingų bruožų. Kai kurių tyrinėtojų manymu, architektūra buvo to meto pagalbinė priemonė, identifikuojanti respubliką ir politinę santvarką. To meto architektūros teoretikai, atvirkščiai, teigė, kad tik Lietuvos architektų iniciatyva buvo atsižvelgta į vietos etnografinius savitumus. Esama teiginių apie prieškario mokyklos tęstinumą ir Vakarų bei Centrinės Europos patirties įtaką pokario Lietuvos planavimo darbams. Manytina, kad to laikotarpio Lietuvos architektūros ypatumus lėmė projektavimą reglamentuojančios direktyvos, politinė ekonominė situacija, jaunosios architektų kartos ideologinis ugdymas, kūrėjo nuasmeninimas ir priešprieša asimiliacijos pavojams, Vakarų architektūros idėjų siekiamybė informacinės blokados sąlygomis. Kitas svarbus Lietuvos naujųjų miestelių bruožas – juose neatsirado tremtinių socialinės grupės. Atvykę savanoriai kolonistai kūrėsi saugesniuose didmiesčiuose, atvykėlių valdininkija nebuvo gausi, jos palaipsniui mažėjo. Todėl etninė periferijos sudėtis didžiąja dalimi išliko nepakitusi. Šiandieninė XX a. antroje pusėje kurtų miestelių padėtis gana skirtinga. Kai kuriose buvusių tarybinių ūkių centrų gyvenvietėse pavyko atgaivinti senąją pramonę (pvz., Dainavoje – paukštininkystę, Skaistgiryje – dolomito kasybą). Kai kuriuose buvusiuose kolūkiuose įsitvirtino sėkmingai veikiančios žemės ūkio bendrovės (pvz., Ėriškiuose) ar buvo imtasi naujų žemės ūkio šakų (pvz., šiltnamių žemės ūkio – Aristavoje). Kai kurios iš šio tipo gyvenviečių pateko į didesniųjų miestų įtakos zonas (šalia Nemenčinės esančios Didžiosios Kabiškės, prie Ukmergės esanti Dainava, netoli Šilutės – Juknaičiai). Siekiant pritraukti ir išlaikyti jaunus specialistus valstybiniuose ūkiuose, buvo statomi kokybiškesni būstai nei didžiuosiuose miestuose. Todėl didmiesčių įtakon patekę naujieji miesteliai šiandien tampa vis populiaresne priemiestinio gyvenimo vieta. Naujosios funkcijos neabejotinai turi įtakos šių miestelių tolesnei raidai. Kai kurių iš jų vaizdas jau dabar ryškiai pakitęs. |
