Affirmation and irony in Endre Tót’s "Joy works" of the 1970s
| Author |
|---|
Kemp-Welch, Klara |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 3 | 137 | 144 |
Two very different ideas weave in and out of the heterogeneous practice Endre Tót embarked on after declaring himself a conceptualist in 1971: joy, and zero. In what may seem like a swift march through post-war visual strategies, Tót had moved from informel painting, through collage, to pop, before turning to conceptualism. This conceptualism must be understood in the broadest sense, however, for Tót embraced a whole spectrum of activities: from light-hearted mail art, to street demonstrations, to “nullified dialogues” and “absent paintings”. Although Tót used irony to reconfigure the dynamic of meaningful production by inviting the spectator to share his joke, ultimately the power relations remained intact: the artist continued to legitimise his own position. By posing as a humble clerk, the serial artist strove to secure his future. The two Tóts levelled a two-tiered critique: a critique of communist bureaucracy, and a critique of bureaucracy employed as a neo-avantgarde strategy in the capitalist context. In Tót’s backhanded assertion that there is always work for the artist-clerk, achieved through his ironisation of both the affirmativity of socialist realism and the supposedly “neutral” self-reflexivity of conceptualism, we catch a glimpse of why, for Søren Kierkegaard, irony was “absolute infinite negativity”.
Dvi labai skirtingos – džiaugsmo ir nulio – idėjos susipina heterogeniškoje Endre Tóto kūryboje, kurios pradžia – 1971 m., kai jis pasiskelbė konceptualistu. Šiame straipsnyje aiškinamasi, kaip vengrų menininko kūryboje įprasminama, viena vertus, afirmacija pagrįstos socialistinio realizmo ideologijos palikimas ir, kita vertus, konceptualizmas bei performansas. Pasitelkdamas, regis, atsitiktinius, iš esmės banalius kasdieniškus veiksmus ir scenarijus, Tótas sukūrė režimui priimtiną optimistinę poziciją, tariamai paklusdamas reikalavimui „dalyvauti“. Tačiau jo dalyvavimas pasirodė kaip ironiškas veiksmas, kuris apmąstomas kaip aktas dramine ir politine prasme. Tótas, įvairiuose kūriniuose naudodamas ironiškai absurdišką, monotoniškai besišypsančią tapatybę, dvigubindamas prasmę, netikėtai įveda savo paties antrininką. Keistas Tóto dubliavimas suvoktinas kaip tyrimas, kuriame klausiama, kas atsitinka institucijai totalitarinėje sistemoje. Į šį klausimą Totas atsako „nulinio spausdinimo“ akcijose – sėdėdamas prie rašomosios mašinėlės ir spausdindamas nulius tam tikrą valandų skaičių, taip mėgdžiodamas mechaniškus biurokrato veiksmus. Straipsnis baigiamas biurokratinio impulso, kurį Benjaminas H. D. Buchloh įvardijo kaip labai svarbų konceptualizmo sandą, tyrimu. Remiantis Jeffo Wallo konceptualioje kūryboje atliekama fotografijos analize, galima kvestionuoti Buchloh konceptualizmo versiją. Tóto antrininkas gali būti interpretuojamas kaip jo paties pasipriešinimas tam, ką Wallas vadina „paveldėtais meninės fotografijos kaip reportažo polinkiais“. Du Tótai nusitaiko su dviguba kritika: ir komunistinės biurokratijos, ir biurokratijos, kuri kapitalistiniame kontekste tampa neoavangardine strategija, atžvilgiu.