Public/private : the abstract art of Juzefa Čeičytė in Lithuanian Soviet system

Abstract

Lietuvių dailininkės Juzefos Čeičytės (g. 1922) laisvalaikiu sukurtų abstrakcijų nagrinėjimas atskleidžia to laikotarpio daugialypio sovietinio ideologinio aparato grėsmę bei spragas. Straipsnyje bandoma perprasti ir rekonstruoti įprastus, dažnai kartojamus ir tarsi neginčijamus teiginius apie Čeičytės abstrakciją: esą tai – „tapatybės dokumentai“, sukurti kaip „maištingo būdo įrodymai“ ir ilgai slėpti nuo „pašalinių“ akių. Iš tikrųjų, XX a. 6-ojo – 9-ojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje keliami norminiai nurodymai, kaip elgtis sovietiniam dailininkui (dailininkei), palietė Čeičytės asmenybę.Grėsmė buvo juntama politine ir kultūrine prasme. Būdama deportuotų tėvų vaikas, ji negalėjo baigti instituto (buvo išmesta), iki 1949 metų slėgė ateities nežinia ir deportavimo galimybė. Vėliau, sušvelnėjus aplinkybėms, tiesioginis politinis persekiojimas baigėsi, bet prasidėjo asmens kūrybinių galimybių blokavimas: ji negalėjo baigti savo pasirinktos specialybės – tapybos (tuo metu, 6-ajame dešimtmetyje, galiojo nerašyta taisyklė – dailininkė moteris negali būti tapytoja). Teko apginti diplomą iš scenografijos. Ši aplinkybė nulėmė dailininkės kūrybinį gyvenimą, kuriame svarbiausiu tapo taikomasis menas, kaip amatininkiškas darbas. Keletą dešimtmečių teatralai ir ideologizuotos kultūros žurnalistai menininkę gyrė būtent už harmoniją, saikingumą ir simboliškumą scenografijoje, dekoracijų mene; oficialiai tarp tapytojų jos nėra, nors kaip tik tapyboje pasireiškė jos meilė kūrybai.Iš oficialiosios spaudos straipsnių matyti ir ideologinio aparato spragos.[...]