Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33635
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Miles, Malcolm
Title: Appropriating the ex-Cold War
Other Title: Savinantis buvusį Šaltąjį karą
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 168-174
Date: 2007
Keywords: Post-socialism;Postsocializmas;Public monument;Cultural transition;Visuomeninis paminklas;Pereinamasis kultūros laikotarpis
Abstract: The purpose of this paper is to examine readings of the signs of an ideological context now encapsulated in history while the signs themselves, now decontextualised, remain as elements in contemporary visual culture. Examples include statues of Lenin removed to a forest park, sections of the Berlin Wall re-sited in North America, a schematic emblem of the hammer- and-sickle used as a restaurant sign, and the word “revolution” as the name of a chain of bars. The author begins by outlining a context in which to reconsider visual traces of the Cold War, and note the contrast between the acceptable re-placement of a section of the Berlin Wall in New York (with graffiti on the West side) and the fear of an underclass evoked by similar, but locally produced, graffiti elsewhere in the city. The author deals with Jean Baudrillard’s idea that an economy of signs has replaced an economy of things, using the hammer-and-sickle emblem, and bars called Revolution as an illustration – but note also that Baudrillard’s position is contested in the social sciences. The author looks in more detail at the case of the Grūtas sculpture Park (known as Stalin World) in Lithuania, where a number of collected Soviet-period statues are now on public display.
Griuvus Berlyno sienai ir iširus Sovietų Sąjungai, keletą Šaltojo karo laikotarpį primenančių kultūros ženklų vėl atgaivina naujoji mada. Pavyzdžiai: plieninis pjautuvas ir kūjis šalia restorano (kuris vadinasi SSSR) Jerevane (Armėnija); Berlyno sienos fragmentas, perkeltas į nedidelę aikštę prie Niujorko Modernaus meno muziejaus; barų tinklas Revoliucija („R“ rašoma atvirkščiai, kad būtų panaši į kirilicos raidę, kuri, tiesą sakant, tariama kitaip) Jungtinėje Karalystėje; sovietinės skulptūros parkai Budapešte ir Grūte. Ši, dažnai su vartojimu ir laisvalaikiu susijusi pozicija – iš naujo panaudoti ženklus kitu tikslu – yra priešingybė tam, ką 1871 m. padarė Paryžiaus komunarai, pašalindami iš viešosios erdvės Napoleono erelius ir Vendomo koloną ar airių respublikonai, XX a. nugriovę Anglijos karaliaus Jurgio statulas Dubline ir Korke. Kontrastą šiems pavyzdžiams sudaro ir ant Žaliojo tilto Vilniuje tebelaikomos socialistinio realizmo skulptūros. Remiantis aukščiau įvardytais savinimosi atvejais, straipsnyje klausiama, kaip iš naujo interpretuojami ir ar gali būti interpretuojami pasisavinti senieji ženklai. Ar jie, pavyzdžiui, dekontekstualizuojami taip, kaip paveikslai modernaus meno muziejuje? Ar kavinių dizainas arba Grūto miško laukymė yra estetinis baltų modernistinio meno erdvės sienų atitikmuo? O gal tie ženklai kelia nostalgiją? Bet ženklai nesklando laisvai kaip signifikantai, be sąsajų su akivaizdžiais signifikatais, tad jų tuštuma, kaip bendra ženklų klasė, žymi kapitalo triumfą. Tačiau šis, taip pat neadekvatus, paaiškinimas kelia kitus klausimus apie tai, kaip galima žvelgti į senojo režimo ženklus: jie išsaugomi kaip kultūra, paliekami lyg seni baldai gatvėje ar veikia kaip ištrinta arba iš naujo kontekstualizuota istorija?
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33635
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33635
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2007, nr. 3

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

38
checked on Aug 16, 2019

Download(s)

38
checked on Aug 16, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.