Farewell Lenin – good-bye Nikolai: two attitudes towards Soviet heritage in former East Berlin
| Author |
|---|
Bertelè, Matteo |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2007 | 3 | 192 | 199 |
In Berlin, capital city of the German Democratic Republic, the most striking public monuments were commissioned, executed, and funded by the allied Soviet Union. Most of these monuments survived the spontaneous iconoclastic attacks which accompanied and followed the collapse of the socialist regime, since the target of these assaults was more often the most “hated” of Berlin monuments – the Wall. In the euphoria during the first period after the fall of the Wall, several small-scale political monuments, including busts and memorial plaques, were arbitrarily removed from barracks, embassies, schools, and public offices. At the same time, certain municipal deputies took on the entire artistic heritage on the east side of the city, and declared their firm intention to wipe all Stalinist monuments off their pedestals. The Lenin monument, however, is mere rubble, for its fate was deliberately decided by a destructive human action. There is no function ascribed to rubble, and as Augé points out, the fundamental issue is “how to get rid of it? What to build in its place?”.29 Although the last question appears to remain partially unanswered, what is clear is that the Lenin monument has not had time to age, to become history – to become a ruin.
Straipsnyje aptariami ir lyginami du susijungusio Berlyno valdžios požiūriai į du sąjungininkės Sovietų Sąjungos paliktus įspūdingus paminklus Rytų Berlyne: skulptoriaus Nikolajaus Tomskio sukurtą Lenino paminklą ir Jevgenijaus Vučetičiaus sukurtą Nikolajaus Masalovo statulą Treptowerio parko Karo memoriale, skirtame kritusiems Raudonosios Armijos kariams. Žlugus Vokietijos Demokratinės Respublikos režimui, abu paminklai atlaikė spontaniškus ikonoklastų puolimus, nes tų puolimų objektas dažniau buvo Siena – labiausiai „nekenčiamas“ Berlyno paminklas. Miesto valdžia priėmė sprendimą nugriauti Lenino paminklą ir pateikė tai kaip natūralią Berlyno susijungimo ir prieš lygiai dvejus metus, griuvus Berlyno sienai, prasidėjusios revoliucijos pasekmę. Paminklo išmontavimas sukėlė seną neapykantą ir stiprius protestus, kurių metu pasirodė seni šūkiai iš demonstracijų, surengtų kaip tik prieš VDR žlugimą. Bet vaidmenys dabar buvo pakitę. Nikolajaus statula taip pat buvo nukelta, bet tai įvyko daugiau nei po dešimties metų ir dėl visai kitokių priežasčių: ją reikėjo tinkamai restauruoti. Statulos, o kartu ir viso Treptowerio parko ansamblio restauravimas, buvo ne tik naujo geopolitinio etapo Vokietijoje (Schröderio-Putino draugystė), bet ir naujų istorinių, komercinių ir ekonominių sąlygų rezultatas. Vokiečių nostalgija socialistinei praeičiai, vadinamoji „ostalgija“, pastaraisiais metais tapo dideliu verslu. Miesto valdžia mėgina išsaugoti netolimos miesto praeities įrodymus ne tik kaip istorines vietas, bet ir kaip turistinius objektus.