Transnational mythmaking in Post-Soviet Europe: Cold War and EU monuments in a Polish-German “divided city”

Abstract

Because of their unique location spanning the Polish-German border, the divided cities1 of Frankfurt(Oder), Germany and Słubice, Poland are a site of particular symbolic importance for the legitimisation of governing projects aimed at the creation of new national and international spaces. Following Fredrik Barth’s argument that identifying difference is most important at the boundaries of groups, this border location imparts Frankfurt(Oder) and Słubice with greater symbolic value in relation to national and international governing bodies than the cities would otherwise be expected to have. In order to claim the local space as “Polish”, “German”, or “European”, outside actors, such as national governments or the European Union (EU), have utilised public monuments as a way of “inventing tradition”. However, because border regions are also typically subject to both centripetal and centrifugal forces – simultaneously pulling individuals toward the national centre and toward the local trans-border region – these efforts ultimately had little effect on the attitudes of the local population, and instead reflected the centre’s goals for the symbolic utilisation of the periphery.

Remiantis paminklų „padalintuose miestuose“ – Slubicėje (Lenkija) ir Frankfurte (Oderis, Vokietija) – tyrimu, straipsnyje nagrinėjamos kintančios reikšmės ir viešųjų erdvių simbolikos panaudojimo būdai Vokietijos-Lenkijos pasienyje. Realizuojant nacionalinius ir transnacionalinius mitų kūrimo projektus, ginčijamoje erdvėje esantys miestai Slubicė ir Frankfurtas (Oderis) turėjo ypatingą simbolinę galią ne tik sovietų kontroliuojamoje Rytų Europoje, bet ir į rytus besiplečiančioje Europos Sąjungoje. Taigi šiame straipsnyje tiriamas politinis viešosios erdvės paminklų panaudojimas dviejuose miestuose dviem prieštaringais laikotarpiais: sovietiniais Šaltojo karo metais ir po 1989-ųjų, integruojantis į besiplečiančią ES. Abiejuose miestuose paminklais siekta reprezentuoti politinius projektus, nors tų projektų tikslai ir simbolika labai skiriasi. Tačiau tie paminklai privalėjo tenkinti „centro“, o ne vietos gyventojų poreikius ir reprezentuoti tarptautinio solidarumo ir draugystės idėją. Pastebėjus, kad nors ir Slubicėje, ir Frankfurte (Oderis) trūksta vietinių paminklų statymo iniciatyvų, o toliau dygsta nauji paminklai, skirti integracijai į Europą, šiame straipsnyje keliama hipotezė, kad ES integracijos laikotarpiu mitų kūrimo metodas išlieka toks pat kaip ir Šaltojo karo metais. Jam būdinga tai, kad transnacionalinės institucijos mėgina panaudoti simbolinę Slubicės ir Frankfurto (Oderio) vietą pasienio zonoje kaip platformą plačiai politinei argumentacijai.