Manifestations of politics in Lithuanian architecture: examples of architectural dehumanisation during the transition from a Soviet to a Post-Soviet society

Abstract

During practically the entire development of Lithuanian architecture in the 20th century, one can observe open architectural politicisation as being one of the most important ideological ways of giving meaning to space. Themes of national romanticism that were exploited during the interwar period were followed by a feverish attempt during the Soviet period to create a “socialist city”, and replaced by subsequent variants enabling the search for a national identity within the “union of nations”. These tendencies may be associated both with the peripeteia of politics, and the principled disposition – especially with reference to the modern movement – of architecture in the 20th century, or to open politicisation. At the turn of the 21st century, however, one finds an inclination to erase the more distinguishing ideological boundaries. In architecture, the direct and unambiguous examples that give a political sense to space, and that are demonstrated in an explicit manner, are replaced by multifaceted phenomena manifesting themselves via secondary (latent) subsequences. The urbanistic texture of a city/town is transformed by encompassing ideas and interests that are obviously even contradictory in the sense of their ideological meaning. In assessing a major portion of the architecture of the Soviet period, we acknowledge that only the most general and most telling examples of an ideology, articulated in the simplest way (high-rise buildings from the Stalinist period, monumental art, etc.), might be related to a geometry of forms and aesthetic expression. However, after delving into the typological peculiarities and transformations of public architecture, we soon recognise that some functional types also illustrate the prevailing ideology of the political system. Therefore, whilst analysing manifestations of politicisation in architecture, there should be a greater focus not only on easily replaceable symbolic décor, but also on the strength of the link between semantic meaning and physical appearance. Examples in the presentation of dissonant spaces illustrate the tight link between political and spatial structures.

XX amžiui būdingą tiesioginę ir eksplicitiškai demonstruojamą erdvės politinio įprasminimo sampratą pastaraisiais dešimtmečiais keičia daugiabriauniai, antrinėmis (latentinėmis) prasmėmis atsiskleidžiantys architektūros ir ideologijų ryšiai. Viena iš kontraversiškiausių ideologijos ir erdvinės aplinkos interpretacijų posovietinėje Lietuvoje yra susijusi su sovietmečiu sukurtos architektūros vertinimu ir likimu. Akivaizdu, kad dažnai nerandama būdų, kaip harmoningai adaptuoti praėjusios epochos palikimą. Straipsnyje daroma prielaida, kad spartus XX a. antrosios pusės architektūros nykimas iš dalies yra sąlygotas staiga prarastos socialinės reikšmės, kuri buvo konstruota ideologiniu pagrindu. Tekste plačiau aptarti du būdingi šias tendencijas iliustruojantys viešosios erdvės tipai: prekybos pastatai ir mažesniųjų miestelių kultūros namai. Straipsnyje akcentuojama, kad su formų geometrija ir menine raiška siejamas architektūros ideologiškumas yra paviršutiniškas, labiau tekstinio, simbolinio pobūdžio. Tad analizuojant politiškumo apraiškas architektūroje dėmesys kreiptinas ne tik į lengvai pakeičiamą simbolinį dekorą, bet ir į semantinės reikšmės bei fizinio pavidalo sąsajos glaudumą. Šias politinės santvarkos ideologijos ir erdvinės sąrangos sandūras iliustruoja pateikiami nedarnių erdvių atvejai.