Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33205
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Subačius, Giedrius
Title: Simono Daukanto dvibalsio [ẹi] ženklinimas „Istorijoje Žemaitiškoje“ (1828-1834):
Other Title: Orthographic variation of the diphtong [ẹi] in Simonas Daukantas's "History of the Lithuanian Lowlands" (1828-1834):
Is part of: Darbai ir dienos, 2016, nr. 66, p. 11-88
Date: 2016
Keywords: Lietuvių kalbos ortografijos istorija;Ortografijos variantai;Socialinė lietuvių kalbos istorija;Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio istorija;History of Lithuanian orthography;Orthographic variation;Social history of the Lithuanian language;History of Simonas Daukantas’s manuscript "History of the Lithuanian Lowlands"
Abstract: Simono Daukanto Istorijos žemaitiškos rankraštis (Istoryje Ƶemaytyszka – IƵ, rašytas Rygoje 1828–1834 m., saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, per 1100 psl. in folio) buvo sukurtas dar prieš atsirandant bendrinei lietuvių kalbai. Nors tada nevienoda ortografija buvo būdinga daugeliui lietuviškų tekstų, vis dėlto Daukanto IƵ ortografijoje variantų gerokai gausiau nei didžiumoje kitų to meto tekstų. Daukantas vartojo septynis pagrindinius digrafus pažymėti savo žemaičių tarmės dvibalsiui [ẹi] (bendrinės kalbos ekvivalentas būtų [ie]): . Kai kurių žodžių rašyba gana nuosekli per visą IƵ rankraštį (plg. žodžiuose deina, Deiwa), bet daugelyje kitų variantiškumas akivaizdus. žymėjimas suintensyvėjo maždaug rankraščio viduryje (lyipę, szyina), bet vėliau maždaug paskutinį ketvirtį buvo pakeistas (lijpę, szijnù). Paraleliai su šiais variantais buvo parašomi ir kiti (leipę, szeina). Tame pačiame rankraščio segmente galėjo būti rašomi ir keli paralelūs variantai (plg. żeima, żęima, zyima). Tačiau šaknys su pradine raide buvo žymimos pagal skirtingą nuostatą; antrojoje IƵ pusėje Daukantas stabilizavo jų rašybą (kieykweiname, kieyste). Tam tikra prasme Daukantas buvo atviras kultūrinėms įtakoms, nors niekada aklai nesekė kitomis ortografijos sistemomis. Jis vartojo tradicinį digrafą , kuris buvo populiarus Lietuvoje dar praėjusiame XVIII a., įdiegė inovatyvų digrafą , taikydamasis prie lenkų rašybos mados – plintančios raidės dvibalsiuose, taip pat susikūrė , nes buvo ėmęs žymėti ne nosinį balsį, o savo tarmės siaurąjį [ẹ] – tokį ženklinimą turbūt pasirinkęs dėl netikslaus Rytų Prūsijos lietuviškų raštų rašybos interpretavimo. Esama pavyzdžių, kurių variantiškumo negalima paaiškinti jokiais fonetiniais skirtumais, tiktai vienų raidžių grafikos derinimu prie kitų – raidžių harmonija. Pavyzdžiui, antrojoje rankraščio pusėje Daukantas aiškiai derino raides su ilgomis iškeltinėmis ir nuleistinėmis prie ilgųjų digrafų nuleistinių (lyipas ir Lijpas; pyitus ir pijtine; tyik ir tijk). Paraleliai jis iš dalies vengė šių digrafų po dviejų ir daugiau priebalsių šaknies pradžios pozicijoje, rinkosi variantus be nuleistinių (pagreiiusis, kwęiste, pleina, snęiga). Didžiulė įvairovė gali būti aiškinama įvairių įtakų konkurencija arba sąmoningomis ar nesąmoningomis pastangomis harmonizuoti raidžių formas. Stojęs į ortografijos transformavimo kelią savo senąją rašybą Daukantas apsigriovė, bet dar nesustatė naujos. Pačiam Daukantui įvairuojanti ortografija galėjo visai neatrodyti prastas dalykas. Varijavimo modelių analizė leidžia mėginti sieti konkrečius rankraščio segmentus su Daukanto gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, labai tikėtina atrodo hipotezė, kad modifikuoti kai kuriuos ortografijos bruožus Daukantą bus įkalbėjęs grafas Jurgis Plateris, apsilankęs Rygoje 1833 m. pirmojoje pusėje, nes paskutiniame rankraščio ketvirtyje esama Daukanto permainų, kurios ryškiai dera su to meto Platerio ortografijos idėjomis.
Simonas Daukantas’s manuscript “History of the Lithuanian Lowlands” (Istoryje Ƶemaytyszka, 1828–1834, preserved at the Library of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in Vilnius) is an unprecedented record of Lithuanian history of over 1100 pages in folio. It was written in Rīga during a time when Lithuania constituted a fragment of the Russian Empire. Daukantas was the first author to write Lithuanian history in Lithuanian. His manuscript was compiled a long time before the standard Lithuanian orthography was forged, so variation is present. Daukantas’s variations, however, are extraordinary even within the frame of his time. He used seven main digraphs to mark his Lowland dialectal diphthong [ẹi] (the equivalent of [ie] in modern standard Lithuanian): . The orthography of certain words is quite consistent throughout the entire text ( in the words deina ‘day’, Deiwa ‘of God’). Many others, however, were frequently modified or used interchangeably in the process of compilation. The use of intensified at approximately the midpoint of the manuscript (lyipę ‘[he] ordered’, szyina ‘of hay’), but then in the last quarter it was replaced by (lijpę, szijnù). Along with these changes, other variants were interjected (leipę, szeina). It was common to use three variants in a single segment of the text (e.g., żeima, żęima, zyima ‘a winter’). Words with the roots starting in , however, followed an entirely separate pattern; in the second half of the manuscript Daukantas stabilized their spelling as (kieykweiname ‘in everyone’, kieyste ‘to change’). In a way, Daukantas was open to various cultural influences, though he never followed other orthographic features uncritically. He used the traditional , which was popular in the previous century, introduced an innovation due to changes in fashionable Polish orthography, and coined on the basis of a meaning transformation of the East Prussian Lithuanian letter . Certain patterns emerge that cannot be explained by a difference in phonetics, but only by a harmony of letter forms. For instance, in the second half of his manuscript Daukantas obviously matched the letters endowed in extenders to the equivalents with the descenders in digraphs (lyipas ‘linden trees’ and Lijpas; pyitus ‘South’ and pijtine; tyik ‘this much’ and tijk). At the same time, he also partly avoided using the digraphs with the extenders after two consonants at the root-initial position (pagreiiusis ‘those that captured’, kwęiste ‘to invite’, pleina ‘of steel’, snęiga ‘of snow’). Ample variation can be explained by the competing variety of influences and by a conscious or subconscious attempt to seek harmony among the shapes of letters. Daukantas broke his earlier orthographic habits to introduce the changes, but did not uniformly adopt new ones. He might have rather liked his assorted ways of expression and ornamentation in spelling. Analysis of his orthographic patterns allows us to connect particular segments of the manuscript to events in Daukantas’s life. For instance, it is very likely that Daukantas was persuaded to apply certain orthographic changes by his friend Count Jurgis Plateris, who visited Rīga in the first half of 1833. The last quarter of Daukantas’s manuscript contains dramatic orthographic modifications that correspond to Plateris’s orthography in quite a few significant details.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33205
http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.66.1
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33205
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2016, nr. 66

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

64
checked on Aug 15, 2019

Download(s)

54
checked on Aug 15, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.