Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33199
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Menges-Le Pape, Christine
Title: Les ambiguïtes de la rhetorique politique : Czeslaw Milosz, «La pensee captive»
Other Title: Politinės retorikos dviprasmybės: Czesławo Miłoszo „Pavergtas protas“
The ambiguities of political rhetoric: Czesław Miłosz's "The Captive Mind"
Is part of: Darbai ir dienos, 2016, nr. 66, p. 177-184
Date: 2016
Keywords: Czesławas Miłoszas;Ideologinis teroras;Politinė lengvatikystė;Spaudimai;Kalbų pompastiškumas;Apsimetimas;Politinė stebėsena;Ideologinė kalba;Czesław Miłosz;Terreur idéologique;Grandiloquence des discours;Langue idéologique;«La pensée captive»;Dissimulation;Surveillance;Pression;Ideological terror;Political credulities;Pressures;Grandiloquence of speeches;Political monitoring;Ideological language
Abstract: Czesławas Miłoszas gimė 1911 m. Rusijos imperijai priklaususios Lietuvos provincijoje, karų nuniokotoje ir Vakarams nepažįstamoje Europos dalyje. Šioje žemėje vienu ir tuo pačiu metu ir centrinėje, ir tolimoje jisai išgyveno pirmąjį ideologinio teroro apsireiškimą: „mano sąmonė gimė su karu. vokiečiai atvyko, caro kariuomenė traukėsi iš Lietuvos, su ja evakavosi masės bėglių“. Šitaip atplėštas nuo politinės lengvatikybės Miłoszas tapo poetu. Jį prirėmė būtinybė rašyti – tam, kad apsisaugotų nuo baimę keliančių kalbų pompastiškumo: „reikėjo rašyti, kultūrinis gyvenimas nesileido numalšinamas“. 1953 m. Paryžiuje publikuotoje esė „Pavergtas protas“ Miłoszas smerkia rašymo pajungimą politinio totalitarizmo ar švelnesnio sutartinio slopinimo laikais. Jos puslapiuose randame pritrenkiančias pamokas apie ideologinės kalbos plėtotę per priešingą nutylėjimo ir politinės stebėsenos meną. Tada esė aptaria sudėtingas, tačiau būtinas refleksijos ir jos išraiškos užduotis. Žmogus, kuris 1980 m. spalio 1-ąją gaus Nobelio literatūros premiją, paaiškina buvusius ir esamus sunkumus, tykančius pavergti asmenybių kalbas ir net nuostatas iki tų asmenybių sugriovimo. Czesławo Miłoszo kūryba įgalina mus kvestionuoti oficialios kalbos metodus ir retorikos galimybes išreikšti mintį. Tai ir yra šio autoriaus dažnai keliamas klausimas: kaip samprotauti teisingai ir rašyti prasmingai – taip, kad skaitytojams būtų perteikta kažkas svarbaus?
Czesław Miłosz est né en 1911 dans la campagne de la Lituanie alors située dans l’empire russe, une partie de l’Europe traversée par les guerres, méconnue des Occidentaux. C’est sur ces terres à la fois lointaines et centrales qu’il eut la révélation de la terreur idéologique : « Ma conscience est née avec la guerre. […] Les Allemands arrivaient, les armées tsaristes évacuaient la Lituanie, accompagnées par des masses de fugitifs ». Ainsi retiré violemment des crédulités politiques, Miłosz devint poète, il fut saisi par la nécessité de l’écriture pour se prémunir de la grandiloquence des discours qui suscitent la peur : « nous devions écrire, […] la vie culturelle refusait de se laisser écraser ». Dans son essai paru en 1953 à Paris, La pensée captive, Miłosz dénonce d’abord la subordination des écritures en temps de totalitarisme politique ou de consensus plus mou. Ses pages contiennent des enseignements saisissants sur l’élaboration de la langue idéologique, à travers les arts contraires de la dissimulation et de la surveillance. Puis il s’agit de signifier la difficulté d’une réflexion pourtant nécessaire et de son expression. Celui qui -le 1er octobre 1980- recevra le prix Nobel de littérature explique ainsi les pressions passées et actuelles qui viennent asservir la parole et même les attitudes jusqu’à bouleverser les personnalités. À travers l’oeuvre de Czesław Miłosz, on peut donc entrevoir à la fois une interrogation sur les méthodes contenues dans le langage officiel et sur les moyens que donne la rhétorique pour exprimer une pensée. C’est la question -souvent posée par l’auteur- comment raisonner correctement, écrire de manière valable pour communiquer aux lecteurs quelque chose d’important ?
Czesław Miłosz was born in 1911 in the countryside of Lithuania then located in the Russian empire, a part of Europe ravaged by wars and unknown to Westerners. It is on these lands, both central and remote, that he had his first premonition of ideological terror: “my consciousness was born with the war. … The Germans arrived, the Tsarist armies were evacuated from Lithuania, accompanied by masses of fugitives.” Violently deprived in this way of political credulities, Miłosz became a poet. He was seized by the need to write in order to protect himself from the grandiloquence of speeches that arouse fear: “We had to write, [...] cultural life refused to be crushed.” In his essay published in 1953 in Paris, The Captive Mind, Miłosz denounces the subjugation of writing in times of political totalitarianism or softer suppression. Its pages contain striking lessons on the development of ideological language, through the contrary arts of concealment and of political monitoring. Then it touches upon the difficult yet necessary tasks of reflection and of its expression. The person who on the 1st of October, 1980, will receive the Nobel Prize for Literature explains past and current pressures coming to enslave the speeches and even the attitudes of personalities to the point of their destruction. The work of Czesław Miłosz allows us to question the methods contained in the official language and the means given by rhetoric to express a thought. That is the question often asked by the author: How to reason correctly and to write in a meaningful way so as to communicate to readers something important?
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33199
http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.66.7
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33199
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2016, nr. 66

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

54
checked on Aug 15, 2019

Download(s)

60
checked on Aug 15, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.