Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33168
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Petrulis, Vaidas
Title: Erdvinės lietuvių tautinio stiliaus politikos projekcijos 1918–1939 m.
Other Title: National style: spatial projections of the national policy in Lithuania (1918–1939)
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2008, nr. 4, p. 35-48
Date: 2008
Keywords: Architecture;Architektūra;Tautinis identitetas;Politika;Tarpukaris;National identity;Politics;Interwar period
Abstract: Laikmetį atspindinčios architektūros idėjos – daugiabriaunis reiškinys. Dalis jų įgauna realius pavidalus, prisitaiko prie ekonominių bei socialinių realijų. Kitos nunyksta, nepalikę bemaž nė pėdsako. Tačiau architektūros ištakas, paveldą, būtina suvokti ne tik kaip statinius, miestus, materialųjį pavidalą, bet ir kaip idėjinį paveldą, kuris sudaro neatskiriamą architektūros kultūros dalį. Tarpukario laikotarpis Lietuvos architektūros istorijai svarbus ne tik savitais XX a. pirmosios pusės architektūrinio paveldo bruožais, bet kartu ir žymi moderniosios architektūrologijos ištakas. Tautinis stilius čia buvo vienas kertinių akmenų, apjungęs kelias tarpukario architektų kartas. Pamatinis uždavinys – identiteto pojūtis erdvinėje plotmėje, sutampa su bendraisiais jaunos valstybės kultūros politikos tikslais. Trečiajame dešimtmetyje tai pasireiškia ne tik kaip būdų sukurti savitą Lietuvos architektūrinį veidą paieška, bet ir kaip siekis simboliškai atsiskirti nuo carinės Rusijos praeities. Lietuviškam formos įprasminimui pasitelkta etninės architektūros ir meno pavyzdžiai ir neobaroko stilistika. Ketvirtajame dešimtmetyje, su politine valia persipynusios, architektūros tautiškumo paieškos peržengė primityvias liaudies drožybos kopijavimo ribas. Vietinis architektūros pobūdis, vis dažniau siejamas su laisva meno dvasios raiška, psichologinio charakterio, kraštovaizdžio įtaka, persipina su moderniuoju pasauliu. Įdomu, kad šių principų ieškota tiek architektūrinėse formose, tiek urbanistiniu lygmeniu. Šiuo laikotarpiu ypač išryškėja vienas pažangiausių bruožų, lydėjusių tautinio identiteto paieškas architektūroje – požiūrių, kaip šį tikslą pasiekti, įvairialypiškumas. Nors tautinio stiliaus architektūra buvo svarbi naujai susikūrusios valstybės identiteto kūrimo priemonė, turėjusi virsti pozityviu, tautinę savimonę puoselėjančiu, kultūros reiškiniu, šios idėjos lengviau sau kelią rado tik teorinėse diskusijose. Praktikoje teoriniai sumanymai retai kada pasižymėjo reikšmingesniais architektūriniais sprendimais. Išskirtinė architektūrinė ar urbanistinė kokybė būdinga tik statiniams, kurie statyti kaip paminklai. Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo muziejus reprezentuoja tiek politines to laikotarpio aspiracijas, tiek architektūrinius pasiekimus.
The main objective of the article is to overlook the theories of national identity during the period of Lithuanian independence (1918–1939). The paper suggests that the so-called “national style” was among the core dimensions of Lithuanian cultural policy, which was intended to strengthen the feeling of independence after the liberation from the tsarist Russia. Despite the short period in time and quite integral political basement, one can distinguish a certain variety in theories and ways of expression of national identity in spatial terms. The first decade can be related with two principal approaches. The most popular way was to get one’s inspiration from forms of vernacular (rural) dwelling. Traditional silhouette, layout and woodcarving were among the essential elements of the “national style”, which was intended as an appropriate style for rural settlers as well as for a wide range of public representational buildings. Another source of inspiration was Baroque style with soft lines supposed to resemble the natural surroundings of Lithuanian landscape. Baroque was also a reference to Vilnius, the historical capital of Lithuania. During the 1930’s, understanding of the “national style” gradually changed towards more sophisticated tendencies. The task was to involve the progress of modernization and to preserve the national character of forms and urban structure simultaneously. In the theoretical plane, we can find ideas quite close to regionalism, suggesting to examine the national aspects of psychology and also to cherish the respect towards the natural environment. However, the ideas put on the paper distinguished with quite utopian character. The possibilities to achieve the feeling of national identity in space through the monuments were much wider. Exceptional architectural and urban expressiveness was attained in such buildings as the Resurrection church (intended to be a monument for independence) and also the Museum of Vytautas the Great (intended to commemorate the 500th anniversary of the Grand Duke’s death) in Kaunas. In sum, it should be noted that ideas of national identity as well as expression of relationship between politics and architecture are among the cornerstones of modern Lithuanian architectural theory.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33168
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33168
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2008, nr. 4

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

38
checked on Jul 14, 2019

Download(s)

36
checked on Jul 14, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.