Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33167
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Aravot, Iris
Title: Between Canaanism and Brutalism: architecture, the orient and identity construction in Israel
Other Title: Tarp Kanaanizmo ir Brutalizmo: architektūra, orientas ir tapatybės kūrimas Izraelyje
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2008, nr. 4, p. 49-64
Date: 2008
Keywords: Orientalism;Judaizmas;Arts & crafts;Post-Modernism;Visual arts;Sephardų-ashkenazių istorija;Holokaustas;Orientalizmas;Postmodernizmas;Vizualieji menai
Abstract: The paper concentrates on the period starting in 1948, with the foundation of the state of Israel, thus interpreting “Israeli” as a political, internationally acknowledged historical fact. Otherwise, it might begin 2000 years ago, with Judea under Roman rule; in the nineteenth century, with the beginnings of Zionism; or during the British Mandate in Palestine, after the First World War. Each such interpretation would have a cultural, political, religious or historiographical basis, as will be shown below. This short essay falls far short of exhausting the relationship between Israeli architecture and the orient, and their function in the structuring, construction and reconstruction of Israeli identity. Rather, it delineates the outline of a “space of imaging” defined by three coordinates: the instrumental- political, the cultural-representational, and the inner, or professional-discursive. Questions within such a metaphorical space promote specific inquiries connected to each coordinate, analyze interrelations among the coordinates, and examine the permeability of the research space to changing ideas in neighboring spaces.
Straipsnyje pristatomi matmenys ir reikšminiai žodžiai, kuriais remiantis tiriamas tapatumo kūrimas, atsispindintis Izraelio architektūroje ir jo santykis su orientu. Izraelio architektūros tapatumas nagrinėjamas atsižvelgiant į tris tarpusavyje susijusias perspektyvas, išskirtas straipsnyje tik dėl diskusijos. Pirmas, pusiau autonominis architektūrinis–profesinis diskursas apima stilių, formas, medžiagas ir patį kūrimą. Antra, sociokultūrinė perspektyva, iš kurios architektūra matoma kaip kultūros generatorius, daugiausiai susijusi su Sionistų–Izraeliečių–Aškenazių elito ir Sefardų, imigravusių šeštąjį dešimtmetį, konfliktu. Trečia, instrumentinė perspektyva yra glaudžiai susijusi su Aškenazių–Sefardų ir Sionistų ir palestiniečių konfliktais, o architektūra vertinama kaip politinių, ekonominių ir visuomeninių tikslų įgyvendinimo priemonė. Kaip atskaitos taškas straipsnyje pristatomos svarbiausios dvidešimto amžiaus pirmos pusės datos. Nagrinėjamas periodas apima laikotarpį nuo 1948 m. iki devintojo dešimtmečio pradžios; nuo Izraelio valstybės įkūrimo iki gilių kultūrinių, ekonominių ir politinių pokyčių, žyminčių konsoliduotos valstybės periodo transformaciją. Kadangi dėl ribotos straipsnio apimties neįmanoma aprėpti visos Izraelio architektūros tapatumo ir jo kūrimo per oriento prizmę problemos, keliami tik svarbiausi klausimai, kylantys iš trijų išvardintų perspektyvų ir jų sąsajų.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33167
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33167
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2008, nr. 4

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

40
checked on Aug 16, 2019

Download(s)

46
checked on Aug 16, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.