Tikrumo paieškos: patyrimas, protas ir asmens atsakomybė

Abstract

Teorinis filosofo protas, siekdamas tikrojo pažinimo, įveikia juslinio akivaizdumo regimybę ir iškelia egzistencinio apsisprendimo uždavinį žengti anapus šios regimybės ir paties mokslo idealių galimybių sferos – į esamybę, į tai, kas esti būtiškai. Fenomenologinė filosofijos kryptis, siekdama mąstymo ir būties sutapties, veiklųjį ir veikiamąjį tikrovės sandus suvienija patiriančiojo subjekto sąmonėje. Vis dėlto ši atliktis dar neužtikrina siekiamo pažintinio tikrumo – veikiau jis tampa asmeniui imperatyvu. Tokio privalėjimo galimybės formalioji sąlyga – galėjimas atsisakyti intencijos subjekto kaip siekiančiojo statuso ir tapimas pasiekiamuoju. Taigi tai, ko valingai siekti, kuo pasitikėti ir kam save patikėti, tampa pagrindine užduotimi: kitybė ir kitas – kitas asmuo, jo veidas, atsivėrimas transcendencijai fenomenologui tampa naujuoju tikrumo pagrindu, šaltiniu.

Philosopher’s theoretical mind, when overcoming the appearance of sensual evidence, raises a task of existential decision to step beyond the ideal scientific possibilities into the presence, into what is. Phenomenological philosophy, seeking for the co-occurrence of being and thinking, unifies the active and the acted-on components of reality in the consciousness of the experiencing subject. This transaction does not assure the certainty of knowledge – it is rather the certainty itself that becomes an imperative. However, cogitation of such a relation opens a new possibility: to renounce intentional subject’s status of the seeker – and to let oneself be the one who is accessible. Therefore it is a matter of ontological importance what to strive for, what (or who) to trust and to what (or whom) dedicate oneself to: we are “struck by” the Other – a person, a face, conversion to transcendence becomes a new imperative of reality and certainty in itself.