Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32936
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Truskauskaitė, Vitalija
Title: Sacral theatre narrative in contemporary Lithuanian theatre
Other Title: Sakralinio teatro naratyvas Lietuvos šiuolaikiniame teatre
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2008, nr. 4, p. 152-162
Date: 2008
Keywords: Theatrum mundi;Theatrum mundis;Ordo amoris;Sacral and contemporary theatre;Šiuolaikinis teatras;Sakralinis teatras
Abstract: Straipsnyje aptariami esminiai sakralinio teatro teoriniai aspektai – Theatum Mundi ir Ordo Amoris konceptai – ir jų refleksija šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Lyginant klasikinio ir modernaus sakralinio teatro konceptus Theatrum Mundi ir Ordo Amoris išskiriami ir aptariami krikščioniškojo sakralinio teatro požymiai; nustatomi šiuolaikiniame Lietuvos teatre dominuojantys sakraliniai vaizdiniai; atskleidžiama evangelinių siužetų, simbolių ir vaidybinės erdvės teatralizacijos dinamika. Pirmą kartą skralinio teatro konceptas Theatrum Mundi buvo paminėtas Pedro Calderono de la Barcos dramoje El grand teatro del mondo. 1645 metais išspausdintame kūrinyje rašytojas realybę interpretuoja kaip spektaklį, kurio vyriausiasis režisierius – Dievas. Teatrum Mundi pasaulyje, kurį įspūdingai atskleidė jėzuitų baroko teatro scena, žmogus gyvena Dievo akivaizdoje. Veiksmas, kuris atkuria šį ryšį, ir yra dieviškosios meilės kontempliacija. Dvasingumo ugdymo metodikos šaltinis – Šv. Ignaco Lojolos knyga Dvasinės pratybos. 1583 metais išspausdintoje knygoje atsiskleidžia ne tik dvasingumo stilius ir metodas bet kartu išryškinamas atitaisantis save žmogus. Ordo Amoris termino autorius – filosofas Max Sheler’is. Jo nebaigtoje, jau po autoriaus mirties 1929 metais išleistoje, studijoje Ordo amoris, meilės tvarkos forma aptariama kaip „žmogaus esmės formulė“, atsiskleidžianti ne žmogaus mąstymu, bet jo gebėjimu mylėti, dalyvauti būtyje, kuri įsišaknijusi meilėje. Šiuolaikinė Ordo Amoris koncepto sklaida sakraliniame teatre analizuojama remiantis Czesławo Miłoszo kūryba. Tiriant sakralinių vaizdinių sklaidą šiuolaikiniame Lietuvos teatre, režisierių – Kęstučio Jakšto, Rolando Atkočiūno, Gintaro Varno – spektakliai lyginami su rekonstruotais septyniolikto amžiaus Theatrum Mundi simboliais; sakralinių tamsiosios nakties ir skrydžio motyvų sklaida tiriama, remiantis Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektaklių scenomis. Aptartuose spektakliuose asmuo pripažįsta metafizinį pasaulį, yra pasirengęs palaikyti su juo ryšį, tačiau religinio tapatumo jam nepavyksta pasiekti. Dominuojantis sakralinis motyvas dešimtmečio spektakliuose – Dievo ieškojimas, Dievo apleisto asmens refleksija, kurianti tamsiosios nakties jausena.
The present article researches the sacral theatre narrative in contemporary Lithuanian theatre basing on the theory of sacral theatre. First, the classic and modern understanding of the sacral theatre will be discussed. Second, the Lithuanian stagings of drama theatres will be analyzed looking for the manifestations of sacral theatre, evangelical plots and Christian symbols and their development. The research focuses on the aspects of sacrality in professional theatre performances in 1990-2007. The productions are viewed within the historical and theoretical context of sacral theatre, and comparisons are drawn between the modern man’s attitude towards the realm of modern concept Ordo amoris and the classical concept Theatrum Mundi, formed by the Jesuit baroque theatre. Theatrum mundi, born from the theory and practice of the sacral play in the Jesuit baroque theatre, has revealed the essential mise en scene of sacral theatre – the sphere of the sacral and secular is the human, who comprehends him/herself to be in the sight of God. Meditating on one’s relationship with God, characters in modern theatre productions experience a sense of separateness from the divine. The plays, staged by the Lithuanian Theatre of Drama, are exceptional for meditative motifs of flight and the dark night. The meditative motifs of flight and the dark night are singled out in the performances of such directors as Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Kęstutis Jakštas and Rolandas Atkočiūnas. Developing the motif of flight, links to the spiritual practice of the baroque Jesuit theatre are identified. The visual metaphors of flight and dark night reflect the stories of falls and resurrections of a contemporary human soul.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32936
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32936
Appears in Collections:Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism 2008, nr. 4

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

42
checked on Aug 16, 2019

Download(s)

36
checked on Aug 16, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.