| Abstract: | Šia studija parodoma, kaip tautinė tapatybė lietuvių migrantų Osle šeimose yra konstruojama, rekonstruojama ir išreiškiama per diskursą, ir koks ryšys yra tarp tautinio identiteto, priklausymo tautai jausmo bei kalbos vartojimo. Tam yra taikomi mišrūs tyrimo metodai (trianguliacija) – kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai.
Tapatybė suvokiama ne tik kaip tam tikras psichologinis savęs klasifikavimas, arba priskyrimas tam tikrai grupei, kuris atsispindi žmonių socialiniame elgesyje, bet greičiau kaip kažkas, kas yra kuriama per socialinius veiksmus, o ypač per kalbą.
Tyrimas parodė, kad lietuviai bando integruotis ir susitapatinti su priimančiąja šalimi daugiau per kultūrą nei per kalbą. Jie yra kaip tiltai, jungiantys dvi kultūras, iš abiejų kultūrų pasiimantys tai, kas jiems atrodo yra gera, ir atmetantys tai, kas jiems nepriimtina, nors viena kultūra vis dėlto išlieka dominuojanti. Tiriamieji tapatina save ne tik su Lietuva, jie taip pat jaučiasi esą europiečiai ar pasaulio piliečiai.
Dalyviai per interviu vertindami savo gyvenimą Norvegijoje išreiškė kolektyvines vertybes ir tautybę naudojo kaip svarbią identifikacijos kategoriją. Dalyvių savęs tapatinimasis su viena ar kita tauta pasireiškia per klasifikavimą, vertinimą ir vertybių ar elgesio priėmimą. Jie taip pat demonstruoja prieštaringas, dvigubas savo tapatybes, keisdami savęs apibūdinimą, kai kalba apie skirtingas visuomenes ar patyrimus.
Iš tyrimo galima daryti išvadą, kad lietuviai emigrantai jaučia dilemą išlaikyti, transformuoti, o gal prarasti tautinę tapatybę. Socialinė aplinka, pvz., šeima, veda į atskirų socialinių grupių tapatybės pokyčius – tapatinti ar, piešingai, atskirti save nuo tautos. Nors tautinio identiteto išsaugojimo pastangos yra būdingos lietuvių emigrantams, palaipsniui migrantų tautinis tapatumas rekonstruojamas, suderinamas lojalumas daugiau nei vienai valstybei, imigrantai persikelia iš vieno kultūrinio konteksto į kitą arba tampa tiltais, kurie jungia abi kultūras, vyksta integracija. |
