Personažas ieško skaitytojo, arba apie metaliteratūriškumą XX a. Vakarų romane

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas metaliteratūriškumas ir jo strategijos XX a. Vakarų romane. Tyrimo objektas – XX a. Vakaruose sukurti modernistiniai ir postmodernistiniai romanai. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti metaliteratūriškumo sąvokos ir su ja susijusių terminų apibrėžtis; 2) nagrinėti, kokias konkrečias metaliteratūriškumo strategijas renkasi romanistai, ką jos duoda romanui; 3) aptarti metaliteratūriškumo poveikį skaitytojui, jo atliekamam skaitymo ir refleksijos aktui. Tyrimo metodologija yra Patricios Waugh metafikcijos koncepcija, tarpdisciplininė Steveno Tötösy de Zepetneko komparatyvistikos teorija, Umberto Eco išskirtos pavyzdinio ir empirinio skaitytojo koncepcijos. Derinant šias teorijas ir koncepcijas sprendžiama tyrimo problema – kaip tirti metaliteratūriškumo (iš)raiškas romane, kaip nustatyti autoriaus intencijų kurti metaliteratūriškumą pobūdį, kai susiduriame ir su diachroniniu, ir su sinchroniniu reiškiniu. Iškeliama hipotezė, kad metaliteratūriškumas XX a. Vakarų romane yra sąmoningas kūrybinis ir kritinis aktas, susijęs ir su meno kūrinio idėja, ir su teoriniu įvairiausių diskursų apmąstymu, ir su dialogo su skaitytoju kūrimu. Istorinis ekskursas parodė, kad metaliteratūriškumas romane yra būdingas jau Cervanteso, Fieldingo, Sterne’o, Diderot romanams, o jį inspiravo kritiškas romanistų požiūris į savo meto vyraujančius romanus. XX a. Vakarų romane įžvelgtos penkios metaliteratūriškumo strategijos: 1) parateksto akcentavimo strategija, 2) personažas rašo romaną; 3) personažas komentuoja romaną; 4) naratorius / personažas komunikuoja su skaitytoju; 5) autorius žaidžia su skaitytoju. Visos šios strategijos rodo, kad metaliteratūriškumas yra susijęs su rašymo ir skaitymo procesų aktualizavimu romane. Pirmoje XX a. pusėje personažas ieško autoriaus, o antroje XX a. pusėje personažas ieško skaitytojo. XX a. romanas metaliteratūriškai mąsto apie romaną, o tai galbūt tampa svarbiausia jo identifikacijos žyme.

This article analyzes the end of modern philosophy and of history in the books and films of Jonas Mekas as well as the influence of postmodern history specifically on his films. Starting with the poetry collection Pavieniai žodžiai (Solitary Words) and ending with WTC Haikus, one of his most recent films, the analysis shows how modern history, with its conception of history as constantly progressing and explicable by logic in terms of causes and effects, transmutes into postmodern history, with its emphasis on the irrational and the accidental. The end of modern philosophy and of history is associated with the Second World War and its consequences. Postmodern history is personally important to Mekas only insofar as it becomes the dustbin of modern history: living in peace and tranquility, Mekas can afford to forget about the history of the community. In conclusion the author of this article argues that the end of the history of modernity shows up in Mekas‘s films as a switch from the chronotope of the road to that of the idyll: the latter chronotope no longer shows a travel-induced change in space and time but a pastoral way of being here and now. The literary work of Jonas Mekas reveals how a human being who has lost his home due to the events at the end of modernity – the Second World War – regains it by philotopically falling in love with the place where he finds himself.