| Abstract: | Straipsnyje analizuoja XVII–XVIII a. stepių teritorijos problema, žvelgiant į ją istorinės geografijos ir istorinės kartografijos aspektu. Stepės vertintinos kaip sudėtingas ir daugialypis gamtinis fenomenas, lėmęs specifinę šių teritorijų socialinę ir politinę raidą. Pagrindinis tyrimo tikslas – atpažinti stepės teritorinę vizualizaciją XVII–XVIII a. žemėlapiuose, skirtuose Rytų ir Vidurio Rytų Europai, Azijai, taip pat – tiesiogiai Ukrainai. Tyrimo centre atsidūrė prancūzų (Guillaume’o Le Vasseur de Beauplano, Nicolo Sansono d’Abbeville’io, Joseph-Nicolo Delisle’io, Guillaume’o Delisle’io,), italų (Giovanni-Antonio Rizzi-Zannonio), vokiečių (Johano Baptistos Homanno) ir austrų (Franzo Johanno Josepho von Reilly’io) kartografų darbai. Tyrimas atskleidė, kad aptariamo laikotarpio žemėlapiuose stepės jau buvo kartografuojamos ne tik kaip gamtinės sistemos, bet ir kaip sociogeografinės bei socioekonominės struktūros. Svarbiausi žemėlapio turinio elementai, rodantys stepės teritorinio įsisavinimo kryptį, raidą ir tempus, buvo sausumos kelių tinklo ir gynybinių sistemų, taip pat tiltų, pylimų, tranšėjų, pavienių įtvirtintų gyvenviečių ir kitų smulkesnės apimties objektų kartografavimas. Šie objektai geriausiai parodo gyventojų ir visos valstybės ryšį su kolonizuota erdve, leidžia svarstyti žmonių populiacijos mobilumą konkrečioje teritorijoje ir apskritai – judėjimo galimybes. Aptartų žemėlapių turinio gamtinių, socioekonominių ir karinių gynybinių požymių visuma patvirtina teiginį, kad kariniam kolonizacijos aspektui buvo teikiama pirmenybė: teritorinių struktūrų kūrimas pirmiausia rėmėsi įtvirtintų gyvenviečių tinklo ir fortų sistemų formavimu
The article analyzes the 17th -18th century steppe territory problem from the point of view of historical geography and historical cartography. Steppes are considered to be complex, multifaceted natural phenomena that determine the specific social and political development of their territories. The aim of this research is to recognise the territorial visualization of the steppe in 17th -18th c. maps intended for Eastern and Central Eastern Europe, Asia, and Ukraine in particular. The research centers on the works of French (Guillaume Le Vasseur de Beauplan, Nicolas Sanson d’Abbeville, Joseph-Nicolas Delisle, Guillaume Delisle), Italian (Giovanni-Antonio Rizzi-Zannoni), German (Johann Baptist Homann), and Austrian (Franz Johann Joseph von Reilly) cartographers. Their investigation discloses that in the maps of the period under consideration the steppes had already been mapped out not only as natural systems, but as socio-geographic and socio-economical structures as well. The main elements of the map contents, showing the steppe’s territorial absorptive direction, development, and rates, were the cartography of the land road net, the defense systems as well as bridges, banks/ mounds, trenches, single fortified villages, and other minor-scale objects. These objects best reflect the links that tied the inhabitants and the whole state to the colonized space and also allow the consideration of human mobility in a particular territory, and of the possibilities of movement in general. The totality of natural, socio-economic, and military defensive attributes featured in the maps supports the idea that primacy was accorded to the military colonization aspect: the establishment of territorial structures was primarily based on the formation of a network of fortified villages/settlements and fort systems |
