Šiluvos koplyčia XX a. 3-4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė

Abstract

The Chapel of Šiluva, completed in 1924, is a majestic shrine of modern architecture raised in the most important pilgrim centre of Lithuania in the first half of the 20th century. This publication constitutes an attempt to deduce the development of the interior decoration of the Šiluva Chapel in the interwar period and to ascertain whether the equipment and decoration of the Chapel interior matched its expressive architecture and exceptional status. The paper outlines whether and how much the parish-priests of Šiluva, Marcijonas Jurgaitis and Paulius Katela, who led the decoration work, succeeded to realize the project of the architect and sculptor Antanas Vivulskis. A discussion is carried out of the sculpture work performed in the Chapel in 1925–1926 when the major visual signs, the altar and facade sculptures of the Mother of God with the Child, indicating that the Chapel is the shrine of the Mary’s Apparition were designed. The study introduces the authors of the sculptures Jonas Mrozinskis and Kazys Rosenas. It also makes attempts to find out whether there was an established image of the Apparition of the Blessed Virgin Mary in Šiluva. The paper reveals efforts by the priest P. Katela (1929–1939) to decorate the Chapel and the search for artists that was conducted and identifies the anticipated decoration programme. Reasons are specified why the planned work of Chapel decoration remained unrealized and the attitude of the leadership of the Kaunas Archdiocese towards the issues under discussion is clarified.

Šiluva XX a. I pusėje buvo reikšmingiausias piligrimystės centras Lietuvoje, ypač po to, kai prarastas Vilnius, taigi ir Aušros Vartai, Vilniaus Kalvarijos. Į Šiluvą tarpukariu atvykstančiųjų maldininkų srautas daugsyk viršijo šimtą tūkstančių ir siekė lig tol niekada nebūtų rekordų. Galima sakyti, kad anuomet Šiluvoje vyko pagrindiniai Lietuvos atlaidai ir kartu daugybė respublikinės svarbos religinių renginių – eucharistiniai ir pavasarininkų kongresai, įvairios akcijos. Mažutėlė Šiluva tarpukariu tapo itin svarbiu šaliai religiniu centru. Vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės sakralinės architektūros statinių Lietuvoje – Šiluvos Apsireiškimo koplyčia – nesulaukė jos išskirtinį statusą ir meninį pavidalą atitinkančios vidaus įrangos ir puošybos. Koplyčios statytojai ir administratoriai nuolat tvirtino, kad tvarkydami koplyčios interjerą seksią architekto A. Vivulskio paliktu projektu. Tačiau jis iki 1940-ųjų metų buvo įgyvendintas tik menka dalimi, selektyviai. 1925–1926 m. Apsireiškimo koplyčioje atsiradusios altoriaus ir fasado Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūros tebėra svarbiausi vaizdiniai ženklai, rodantys, kad koplyčia yra Marijos šventovė. Koplyčios fasado bareljefą, artimą liaudies stilistikai, 1925 m. sukūrė vietos meistras Kazys Rosenas. Jono Mrozinskio drožta skulptūrinė altoriaus kompozicija nėra meniškai brandus kūrinys, tai – tipiškas, be unikalumo žymės to laiko bažnytinių reikmenų dirbtuvių dirbinys. Galbūt todėl lig šiol neturime su Apsireiškimo stebuklu Šiluvoje identifikuojamo vaizdinio. Priežasčių, kodėl iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo suspėta atlikti planuotų koplyčios puošybos darbų – sukurti 36 angelų skulptūras interjere ir dvi priešais fasadą, sienų tapyba dekoruoti interjerą ir sukurti keturis tapytus pano Šiluvos istorijos tematika – būta ne vienos. Šalia, atrodytų, pagrindinės finansinės, ne mažiau svarbi buvo užsakovo ir dailininko opozicijos problema.</