Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32484
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Ludvigsen, David
Title: Lithuanian citizens in Norway during WW2: who were they and what happened to them?
Other Title: Lietuvos piliečiai Norvegijoje Antrojo pasaulinio karo metais: kas jie tokie ir kas jiems nutiko?
Is part of: OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2014, nr. 2(18), p. 63-72
Date: 2014
Abstract: Vokietijai okupavus Norvegiją, šalį užplūdo daugybė užsieniečių. 1945 m. konfliktui pasibaigus daugiau nei 400 000 kareivių, kalinių ir darbininkų iš daugiau nei 40 šalių pasiliko Norvegijoje. Tarp jų buvo ir apie 1 000 lietuvių, kurie patraukė Norvegijos istorikų dėmesį. Daugelis iš jų buvo atvežti į Norvegiją kaip priverstinė darbo jėga ir priklausė organizacijai Todt. Ši organizacija vykdė stambaus plano statybinius projektus Vokietijos armijai. Kai kurie buvo savanoriai, armijos personalas bei darbininkai, bet dauguma atgabenti prievarta. Daugelis iš jų buvo verbuojami kampanijų, rinkusių darbuotojus į Luftwaffe 1944 m. Lietuvoje. Iki pat 1945-ųjų, kai stojo taika, neretai jie vilkėjo Luftwaffe dalinių uniformas. Po karo visiems lietuviams buvo pasiūlyta vykti namo, tačiau mažiau nei 20 proc. pasirinko tokią galimybę. Dauguma iš jų norėjo pasilikti vakaruose ir priešinosi repatriacijai. Manyta, kad nenoras vykti namo buvo tiesiogiai susijęs su baime, kas gali nutikti, jeigu jie sugrįš. Tačiau atlikus tyrimą paaiškėjo, jog šie spėjimai buvo be pagrindo. Pagrindinis žmogus repatriacijos į sovietų valdomą teritoriją faktorius buvo tas, ar jis turėjo šeimą, pas kurią norėjo sugrįžti, ar ne. Tie, kurie nenorėjo grįžti į Lietuvą, buvo linkę emigruoti į vakarus, nepaisant to, ar jie buvo belaisviai, darbininkai ar pastovūs Vermachto darbuotojai. Dar vienas klaidinga nuomonė, paplitusi Norvegijos istorinėse knygose, labiau panaši į mitą, kad šie karo metu Norvegijoje atsidūrę lietuviai vengė repatriacijos dėl represalijų baimės. Manoma, kad lietuviai dažnai dirbo vokiečių apsauginiais POW (karo belaisvių – aut. past.) stovyklose ir kartais atlikdavo veiksmus, kurie galėjo būti traktuoti kaip karo nusikaltimai. Šiame darbe neatskleista jokių tai įrodančių atvejų, todėl drąsiai galima būtų teigti, kad būgštavimai dėl tokių kaltinimų buvo perdėti. Grupė lietuvių Norvegijoje atkreipė į save dėmesį po karo, kai atėjo laikas evakuoti visus užsieniečius iš šalies dėl to, kad daugelis priešinosi repatriacijai ir taip sukėlė konfliktus su Tarybų Sąjunga. Tarybų valdžia reikalavo juos grąžinti, bet vakariečių sąjungininkai atsisakė tai daryti. Šio ginčo metu sovietų pareigūnai skleidė propagandą ir vykdė pagrobimus, siekdami sučiupti kuo daugiau lietuvių. Nepaisant to, 1945-ųjų rudenį dauguma iš jų buvo evakuoti į vakarinę Vokietijos dalį. Dėl įvairių priežasčių nedidelė grupelė pasiliko Norvegijoje. Sovietų valdžia kelerius metus reikalavo perduoti šiuos žmones. Pavyzdžiui, 1947 m. jie pasiūlė išmainyti penkis Norvegijos kareivius, tarnavusius Sovietų Sąjungoje, kurie buvo laikomi sovietų belaisvių stovyklose, į devynis lietuvius. Norvegijos pareigūnai atsisakė tokių derybų ir mainai neįvyko. Kas nutiko su šiais lietuviais vėliau, sunku pasakyti, nes apie tai duomenų nerasta. Greičiausiai dauguma iš jų emigravo į Šiaurės Ameriką. Spėjama, kad mažesnė dalis sugrįžo į Lietuvą.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32484
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32484
Appears in Collections:OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 2014, nr. 2(18)

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

20
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

1,569
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.