Užburtas ratas ar vilties diaspora? XXI a. lietuvių ir latvių (e)migracijos procesų palyginimas

Abstract

Straipsnyje iškeliamos ir pavyzdžiais tikrinamos dvi tezės: (1) latviai suvokdami emigraciją atsiskleidžia kaip lengvi skeptikai, o lietuviai – kaip fundamentalūs pesimistai, (2) šiuolaikinės kultūros reprezentacijos (literatūra, teatras, kinas) yra per menkai aktualizuotas diasporos tyrimų domenas. Įvadinėje straipsnio dalyje apibendrinant duomenis, pristatytus abiejų šalių sociologų bei demografų tyrimuose, ypač remiantis monografijomis Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija (2012) ir Latvijas emigrantu kopienas: Cerību diaspora (Latvijos emigrantų bendrijos: Vilties diaspora, 2015), aptariamos lietuvių ir latvių migracijos tendencijos. Konstatuojama, kad Lietuvoje emigracija suvokiama kaip „nevilties diaspora“, o Latvijoje – kaip nerealizuotas potencialas. Antrojoje straipsnio dalyje tiriama, kaip (e)migracijos procesai ir identiteto kaita atsispindi literatūros kūriniuose, sukurtuose šiuolaikinių lietuvių ir latvių (e)migrantų autorių. Daroma išvada, kad šiuolaikinę emigracijos literatūrą ir kultūrą aktualu pasitelkti giluminei diasporos analizei greta sociologinių duomenų, nes ji yra svarbus socialinės, antropologinės, ideologinės, psichologinės informacijos bankas.

The author of the article suggests two assumptions: first, that in their perception of emigration Latvians emerge as gentle sceptics in comparison with Lithuanians who appear as fundamental pessimists; and second, that modern cultural representations (literature, theater, cinema) constitute an underestimated domain for diaspora studies. The introductory part of the article offers a comparative view of the data, presented in the surveys by Baltic sociologists and demographists, especially focusing upon two collective monographs Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija (Vicious Circle? Remigration and Reemigration of Lithuanian citizens, 2012) and Latvijas emigrantu kopienas: Cerību diaspora (Communities of Latvian Emigrants: Diaspora of Hope, 2015). The author posits that in contrast with the Latvian monograph in which (e)migration is seen as unrealised potential, Lithuanian scholars perceive emigration rather as a “diaspora of despair”. The second part of the article is devoted to tracing (e)migration processes and the change of identity that appear in Lithuanian and Latvian literary accounts, created by (e)migrants. In her conclusions she advocates that (e)migrant literature and culture be considered as significant sources for in-depth diaspora analysis along with sociological data, for they yield much in the way of valuable social, anthropological, ideological, and psychological information.