Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32220
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Rokem, Freddie
Title: On urgency : the voices of the dead and the “Rustle of the leaves”
Other Title: Apie būtinybę : mirusiųjų balsai ir „lapų šlamesys“
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2010, nr. 6, p. 9-18
Date: 2010
Keywords: Performance;Spektaklis;History;Ghosts;Voices;Istorija;Vaiduokliai;Balsai
Abstract: The author indicates how we relate to history when imagining and representing utopias in the theatre or on the stage as a form of listening to the dead, or the “rustle of the leaves”. As Didi and Gogo agree, to have lived is not enough for the dead: “They have to talk about it”. And the theatre remains a site where this can be done without the risks that Hamlet runs, having to feign madness, or perhaps even actually being insane or believing that he is. At the same time, relying on interpretations of Hamlet as a model, the utopias of the 20th century, including the Zionist utopia (as expressed allegorically in The Dybbuk), have been based on multileveled combinations and linkages between the past and the future through the reappearance of the dead. The hoped for utopian condition has, on the one hand, been perceived as a corrective or even a form of healing of the painful failures of the past. But at the same time it has also been viewed nostalgically, depicting the return to an idyllic past (in our Israeli case by returning to the “Biblical homeland”) with its obvious associations of retrieving or even, some claim, re-establishing a lost (national) paradise.
Yra daugybė būdų, kaip scenoje gali būti rekonstruojama istorija, ir kai kuriuos iš jų esu ištyrinėjęs savo knygoje Istorijos rekonstrukcijos: sceninės praeities reprezentacijos šiuolaikiniame teatre (Iowa City: University of Iowa Press, 2000), kuri neseniai buvo išversta į lenkų kalbą. Šiame straipsnyje paliečiama tema, apie kurią knygoje tik užsiminiau: kai istorija yra rekonstruojama teatre, mes paprastai matome ir girdime kažką, kas kalba iš praeities, kas gyveno ir dabar vėl pasirodo scenoje, pasakodamas apie gyvenimą, kurį jis ar ji nugyveno prieš mirtį. Straipsnyje bandau įrodyti, kad toks pakartotinis pasirodymas – kaip Hamleto tėvo dvasios – kyla iš tam tikro primygtinio dabarties poreikio suprasti tam tikrą praeities laikotarpį, sugrįžti prie jo. Straipsnyje pateikiu daugybę atvejų, kai skaitytojas ar žiūrovas primygtinai raginamas klausytis mirusiųjų balsų. Straipsnis pradedamas asmeniniu pasakojimu, susijusiu su šia tema: tai pasakojimas apie mano senelį, kuris prieš bolševikų revoliuciją „vaidindavo“ mirusius personažus Sankt Peterburgo operose.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32220
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32220
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2010, nr. 6

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

278
checked on Jan 16, 2021

Download(s)

312
checked on Jan 16, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.