| Abstract: | If Hildesheimer discloses the absurdity of past life lying hidden under the ordering of historical narratives, and thus reveals the functioning of the mechanism of performing history in McKenzie’s sense of the term, Lochhead seems to illustrate a different aspect of the performative character of the narratives about the past, more in line with Judith Butler’s concept of performativity and subversive quotation. Although Butler’s theory was worked out primarily in the context of sexual identity, her analysis of a subversive quotation of an existing normative scenario can also describe the strategy chosen by Lochhead. Mary Queen of Scots provides an overtly theatricalized repetition of the story of Queen Mary, although she manifestly prevents the appearance of a single frame of reference which would endow the action with meaning. But she does not absolutize the absurd as the hard core of history, as Hildesheimer still did, when he wanted to disclose the chaos beneath ordering narratives. Lochhead quotes historical accounts in the theatre and at the same time emphasizes the gesture of quoting, by presenting the action from multiple perspectives and in various styles and conventions. Therefore she discloses the performative nature of any gesture of recalling past events and at the same time offers a chance to see that the meaning of each narrative that sanctions the political and social present depends on the perspective, the form and even the language in which this narrative is retold and thus re-experienced. In this sense her play discloses another dimension of the performative nature of history. In her interpretation, to perform history means to repeat the patterns of thinking and behavior that are passed down from generation to generation – to repeat with a chance of change that appears when the scenario is performed with slight variations and modifications. And it is in this sense that Lochhead perceives the function of theatre as a medium of historical discourse – as a place where the vision of the past can be re-examined by each of the spectators and perhaps re-evaluated according to present needs and expectations, thus changing the course of the future events.
Performatyvumo kategorija kultūros ir teatro tyrimuose bei pačios teatro praktikos pokyčiai, prasidėję XX a. aštuntajame dešimtmetyje, negrįžtamai pakeitė istorinės dramos konvencijas. Tiek teatrinių tekstų autoriams, tiek ir mokslininkams, tyrinėjantiems šiuolaikinės dramaturgijos tendencijas, reikšmingą įtaką padarė Haydeno White’o atradimas, kad nuo XVIII a. vidurio istorija buvo rašoma pagal kanoninių dramaturgijos žanrų – tragedijos ir komedijos – konvencijas. Atrodo, kad šiuolaikiniams dramaturgams rūpi metaistorinė refleksija, o istorinius įvykius ir pačius istorijos rašymo būdus jie linkę laikyti politiškai ir ideologiškai sukonstruotais. Tokios istorijos, kaip fikcijos sampratos, pavyzdžiu straipsnyje pasirenkama ir analizuojama škotų autorės Lizos Lochhead parašyta drama Marijai, škotų karalienei, atsisveikinti su galva teko (1987). Metateatrinių strategijų, perimtų iš škotų žodinės pasakojamosios tradicijos, panaudojimas leidžia autorei paversti teatrą istorijos rašymo ir sklaidos modeliu. Sujungdama skirtingus pasakojimus apie škotų karalienės gyvenimą ir mirtį ir ypač apie jos konfliktą su Elžbieta I, Lochhead parodo, kaip istorinis diskursas pateisina Anglijos valdovės hegemoninę politiką. Tam, kad geriau suprastume šiuolaikinės metaistorinės dramos specifiką, straipsnyje siūloma Lochhead kūrinį palyginti su kanoniniu tekstu, kuriame vystoma ta pati tema, tik šįkart įvilkta į klasikinį tragedijos rūbą, t.y. su Friedricho Schillerio Marija Stiuart (1800). Lygindami šiuos du pavyzdžius – vieną parašytą tais laikais, kai formavosi moderniosios istorijos samprata, ir kitą, liudijančią post-istorines tendencijas – straipsnio autoriai parodo, kaip teatras ir dramaturgija reaguoja į paradigminius humanitarijos pokyčius, ir kaip šie lemia naujas dramaturgijos formas. |
