Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32117
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Saro, Anneli
Title: Memories of the USSR in Estonian theatrical representations
Other Title: SSRS atmintis Estijos teatrinėse reprezentacijose
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2010, nr. 6, p. 44-49
Date: 2010
Keywords: USSR;SSRS;Estonian drama and theatre;Memories;Theatrical representations;Estijos drama ir teatras;Prisiminimai;Teatrinės reprezentacijos
Abstract: Some cultural theorists have doubted or neglected the possibility or reason for representing traumatic experiences in the arts, because aesthetic stylisation would transform and deform it into something coherent and tolerable. But trauma is an event that cannot be rationalized and therefore represented. Theodor W. Adorno’s famous claim “After Auschwitz, it is no longer possible to write poems” has become almost a proverb. Concerning the Soviet occupation, it is impossible to ignore or forget such a long period in people’s lives and the country’s history, therefore different ways for accepting and understanding the past should be found. The field of arts as a social playground and meeting room offers versatile forms and strategies for representation and reception, helping, through aesthetic frame and stylization, to create emotional distance, which is needed for contemplation of personal or strange experiences. We all have memories from the past which demand recycling and sharing.
Antrojo Pasaulinio karo ir pirmųjų pokario metų (1939–1949) istoriniai įvykiai ir asmeninės žmonių istorijos yra itin svarbi tema Estijos kultūroje. Nesunku suprasti, kodėl šie tragiški, dramatiški, fatališki ir emocionalūs įvykiai labai mėgstami dramaturgų. Iki šiol šis istorinis laikotarpis yra svarbus mokslo, žiniasklaidos ir meno diskursų objektas. Tačiau svarbiausias šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti sovietmečio atminties (t.y. to, kas vyko po 1949 m.) ženklus nepriklausomybės laikų (po 1991-ųjų) Estijos teatre, t.y. ištyrinėti, kaip naujojoje dramaturgijoje ir teatre prisimenama, interpretuojama ir vaizduojama kasdienė sovietinė realybė. Reikia pažymėti, kad per paskutinį XX a. dešimtmetį sovietinė tematika Estijos kultūroje buvo tarsi antrame plane. Situacija ėmė keistis pačioje amžiaus pabaigoje, kai vis daugiau žmonių ėmė justi poreikį išreikšti ir kalbėtis apie savo patirtis. Atidžiai žvelgiant, sovietmečio fonas buvo matomas visą laiką tai vienur, tai kitur, ypač spektakliuose apie garsių to laikotarpio kultūros veikėjų gyvenimus. Tuo tarpu kūrinių, kuriuose sovietinė visuomenė ir patirtis taptų pagrindine apmąstymų tema, šiuolaikiniame Estijos teatre yra viso labo keletas. Vis dėlto net ir šiuos retus atvejus galime suklasifikuoti į dvi grupes: vieną – pasižyminčią ironija ir pašaipa, o kitą – priešingai – nostalgija ir mistifikacija. Remiantis šia perskyra, detaliau aptariami tokie pavyzdžiai: Merle Karusoo verbatim teatro spektakliai Išskrido gervės, prastas oras (1997) ir Deportuotojai (1999), Tiito Palu Raimonds (2009), Andruso Kivirähko pjesė Žydrasis vagonas (2003), pastatyta Taago Tubino ir Hendriko Toompere’ės jaunesniojo pavadinimu Komunisto mirtis (2007).
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32117
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32117
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2010, nr. 6

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

12
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

20
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.