| Abstract: | Straipsnyje pristatomam tyrimui yra aktuali politinė muziejaus kaip galios institucijos samprata, kurią iš diskurso teorijos (M. Foucault), kultūros studijų (E. Said) ir kultūrinio aktyvizmo judėjimų XX a. devintajame dešimtmetyje perėmė naujosios muziejininkystės studijos, siekusios kritiškai permąstyti praeities artefaktų kolekcionavimo, kontekstualizavimo ir eksponavimo praktikas. Neilgai trukus, po 1989-ųjų, muziejaus kaip „atminimo vietos“ (P. Nora), kurioje formuojamas kolektyvinis tapatumas, samprata tapo ypač aktuali buvusio Rytų bloko šalyse, susidūrusiose su komunistinio paveldo išsaugojimo klausimu. Remiantis šiomis teorinėmis muziejų tyrimo perspektyvomis straipsnyje nagrinėjama, kaip komunistinė praeitis yra reprezentuojama istorijos muziejuose Lietuvoje ir kokius pokomunistinės atminimo politikos bruožus šios reprezentacijos atskleidžia. Siekiant išsiaiškinti, kokias idėjas ir vertybes perteikia įvairios komunistiniam laikotarpiui skirtos istorinės ekspozicijos, straipsnyje analizuojami tokių ekspozicijų vizualiniai ir erdviniai naratyvai bei performatyvūs muziejaus lankymo aspektai. Tekste apžvelgiama, ar istorijos muziejuose atsispindi ir kaip yra pristatomi trys komunistinio paveldo tipai – oficialusis, rezistencinis ir kasdienybės palikimai (R. Čepaitienės pasiūlyta tipologija). Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad Lietuvoje yra gausu didesnių ir mažesnių komunistiniam laikotarpiui skirtų istorijos muziejų. Tačiau didžioji jų dalis reprezentuoja ne sudėtingą komunistinės praeities istoriją, o antikomunistinį požiūrį į šią praeitį.[...]
In their influential essay The Universal Survey Museum, Carol Duncan and Alan Wallach show that the museum as a public institution emerged along with the modern state and has since then been “the site of a symbolic transaction between the visitor and the state”. The museum, through its strategies of selecting, contextualising and displaying artifacts, decides which parts of the past are commemorated and how history is represented. It also functions as a site of social rituals and as a stage for political performance, delivering visual and spatial experience to its visitors and communicating certain values and beliefs through that experience. Influenced by discourse theory (Michel Foucault), cultural studies (Edward W. Said) and social liberation movements, this political notion of museum became a central concern of the new museology in the 1980s3 and enabled critical re-thinking of the communicative power of museum displays, as well as the museum’s function in the society. To summarize, one may say that the situation of post-communist memory politics in Lithuania is paradoxical. On the one hand, the remains of communist culture are still carefully collected and displayed. On the other hand, the subjects of the communist past – the narratives and images that do not fit into the simple scheme of victim and criminal or of resistance and oppression – remain unrepresented. The questions about what the daily environment or the lifestyle of common Soviet citizens looked like or about the effect of Soviet propaganda, modernist ideology and utopias on these people remain unanswered. In short, the communist past, as a complex and contradictory history of modernity, remains untold in Lithuanian museums of history. According to French philosopher Paul Ricoeur, the political narrative of history or memory politics is essentially selective; it “remembers” certain events of the past and “forgets” others. “[...] |
