| Abstract: | Tarptautinių santykių (TS) disciplinos plėtotę lemia tam tikros teorinės, metodologinės, epistemologinės bei ontologinės mados bei ginčų tarp dominuojančių teorijų bei teorinių prieigų etapai. Tarpparadigminių ginčų (angl. inter-paradigm debate) raidoje ir formavosi tarptautinių santykių disciplina. Galima teigti, jog šie ginčai įvertina disciplinos raidą, tam tikra prasme įprasmina discipliną ir formuoja tolesnes jos plėtotės gaires. Tarptautinių santykių (TS) disciplina (iki šiol) plėtojosi keturių teorinių ginčų kontekste, pirmieji vyko tarp idealizmo (utopizmo) ir realizmo, antrieji tarp tradicionalizmo ir biheiviorizmo, tretieji tarp neoliberalizmo, neomarskizmo bei neorealizmo ir ketvirtieji tarp racionalizmo ir reflektyvizmo. Remdamasis racionalistiniu požiūriu į tarptautinę tikrovę, tarptautinių santykių mokslas galėjo įtvirtinti savo kaip tikrai savarankiško socialinio mokslo statusą1. Laipsniškai pastebėta, jog ne vien objektyvūs dėsniai sąlygoja pasaulio pažinimą. Keičiant ontologines ir epistemologines prielaidas, tenka keisti ir kalbėjimo būdą apie patį tyrimo objektą – tarptautinius santykius. Reikšmingi tiek ontologiškai, tiek epistemologiškai, tiek ir metodologiškai naujausi „ketvirtieji“ tarpparadigminiai ginčai, kurių pagrindu tapo reflektyvizmo opozicija racionalizmui. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti ketvirtąjį tarptautinių santykių disciplinos teorinių ginčų etapą, paremtą racionalizmo–reflektyvizmo susipriešinimu, bei įvertinti jų įtaką tolesnei tarptautinių santykių disciplinos raidai
The development of the discipline of International Relations depends on certain theoretical, methodological, epistemological, and ontological fashion as well as on the phases of debate between existing theoretical approaches. The formation of discipline of International Relations can be analyzed in the framework of inter-paradigm debate. Those debates evaluate the development of the discipline, give sense to the existence of the discipline and form the guidelines for further development. The discipline of International Relations is evolving in the line of four inter-paradigm debates; first was between idealism and realism, the second between traditionalism and behaviourism, the third among neo-liberalism, neo-marxism, and neo-realism, and the fourth between rationalism and reflectivism. Each stage of those inter-paradigm debates, mark the certain stage of the development of International Relations. Analysis of those debates – can be seen as the self reflection of the discipline‘s. This article analyse the significance of fourth debate to the development of International Relations and the evaluation of prospects for further development. The third debate showed that neo-realism and neo-liberalism are not incommensurable paradigms; on the contrary, they employ the same rational, positivistic principles of research, they have the similar research agendas. Those theories are strongly related in ontological, epistemological, and methodological spheres. During those third inter-paradigm debates emerged the idea of neo-neo synthesis. Debates were no longer relevant. And finally as the opposition to this neo-neo synthesis appeared the group (post-positivistic, post-modernistic, critical theories) distinguished by R.Keohane as reflectivism. Reflectivism emerged as an opposition to positivistic neo-realism and neo-liberalism (distinguished as rationalism).[...] |
