Staging dissensus: the Baltic Way as a performative act to reframe the geo-political sphere

Abstract

On 23 August 1989, a 600 km human chain linked Tallinn, Riga and Vilnius, to condemn the Molotov- Ribbentrop pact on its 50th anniversary. It was a symbolic performance uniting three republics of the Soviet Union in an extraordinary act to denounce the Soviet occupation of these three independent nation-states in 1939 and to demand restitution of their sovereign rights. As an embodied performance of national as well as transnational solidarity, it challenged the Soviet interpretation of history, countering the assertion that the Baltic countries entered willingly into the Soviet Union, and demonstrated, through the participation of approximately 2 million people, the popular opposition to Soviet domination. Today there is a feeling amongst many disgruntled people in the Baltic countries that the evils of communism have been supplanted by the evils of capitalism and that there wasn’t much to celebrate on the twentieth anniversary of the Baltic Way. Ironically, at the beginning of 2009, Latvians and Lithuanians, rather than barricading their parliaments against Soviet tanks, were attacking their parliaments with bricks and stones to complain about the current economic mess. Likewise, women in the Baltic countries today might question whether their status has improved or become more restricted under western and nationalist cultural values. Furthermore, the Baltic countries today appear to be competing with each other rather than cooperating harmoniously. Regardless of these and other pressing issues, one can look back on the Baltic Way as a moment of great significance when the Baltic peoples took their destiny into their own hands and became political subjects in a defining moment of history that had repercussions throughout the world.

Jacques’as Rancière’as aptaria nepritarimą (dissensus) kaip „nuomonių skirtumą „sveiko proto“ ribose: diskusiją apie tai, kas yra duotybė, apie tą sistemą, kurioje kažką suprantame kaip duotybę“. Straipsnyje analizuojamas 1989 m. rugpjūčio Baltijos kelias kaip politinio nepritarimo pavyzdys, kai „du pasauliai atsiduria viename ir tame pačiame pasaulyje“. 1989 metų rugpjūčio 23 dieną 600 km ilgio žmonių grandinė sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių, siekiant pasmerkti Molotovo–Ribbentropo paktą per jo penkiasdešimtąsias metines. Tai buvo simbolinis įvykis, sujungęs tris Sovietų Sąjungos respublikas, ir politinis protesto aktas prieš trijų nepriklausomų nacionalinių valstybių okupaciją 1939 metais ir už nepriklausomybės atstatymo teisę. Kaip nacionalinio, o kartu ir transnacionalinio solidarumo išraiška, Baltijos kelias metė iššūkį sovietinei istorijos interpretacijai, nes prieštaravo tvirtinimui, esą Baltijos valstybės į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru – beveik 2 milijonai šios akcijos dalyvių aiškiai parodė masinio pasipriešinimo sovietų valdžiai realumą. Dar daugiau, šis įvykis iš naujo perbraižė politinį geografinį žemėlapį, pabrėždamas nacionalines sienas tarp Baltijos valstybių, kurios sovietmečiu buvo suprantamos kaip administraciniai, o ne politiniai vienetai, o kartu sukūrė gyvą fizinį ryšį, susiejantį tris Baltijos valstybes. Užginčydamas geopolitinę sistemą, Baltijos kelias aiškiai pademonstravo nepritarimą, iškeldamas nacionalinės pilietybės ir nepriklausomybės teisę, kuri buvo neigiama penkiasdešimt metų, ir pranašaudamas Sovietų Sąjungos ir Geležinės uždangos griūtį.