Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32039
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Keefe, John
Title: Play(ing) it again: recycling as theatres, histories, memories
Other Title: Pakartokime dar kartą: perdirbimas kaip vaidinimas, istorija ir atmintis
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2010, nr. 6, p. 141-147
Date: 2010
Keywords: Dialectic;Dialektika;Empatija;Habitus;Heteroglosija;Hetroglosija;Spekt-aktorius;Empathy;Habitual;Heteroglossia;Hetroglossia;Spectactor/ knowing spectator
Abstract: This is a revised and expanded version of the paper given at The Past is Still to Change conference, Vytautas Magnus University, Kaunas, 2009. As such, it benefits from the papers and discussions running across the days and evenings of the event, for which I express my acknowledgement. The essay purposely retains some of the performative flavour of the paper. In both I endeavour to talk as one who respects the spectrum of histories and experiences represented at the conference, but noting these presentations are themselves manifestations of my theme of “recycling”.
2008 metais Knutas Ove Arntzenas, aš ir mūsų kolegos iš Norvegijos teatro akademijos įgyvendinome projektą, skirtą perdirbimo (recycling) sąvokai teatriniame ir akademiniame kontekste. Tekste toliau plėtojama ši sąvoka, ji siejama su žiūrovo paveldėjimų ir žinių perdirbimu teatre ir istorijoje. Perfrazuojant Brechtą, ar tai, kas pažįstama, ir turi likti pažįstama, o tai, kas keista – likti keista ar atvirkščiai, tai, kas pažįstama, turi tapti keista, o tai, kas keista – pažįstama, kad mes būtume priversti iš naujo pažvelgti į tai, ką, atrodytų, jau seniai žinome? Mano nuomone, kultūrinis perdirbimas yra neatsiejamas nuo mūsų aktyvios veiklos socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, nes čia mes esame paveldėtojai, o kartu ir tie, kurie keičia, perkonstruoja, pervadina. Perdirbimas nurodo būdą ir procesus, kurių metu mes – asmeniškai ir kolektyviai – kuriame ir perkuriame pasaulį, tvarkome jį ir pertvarkome, ir tokiu būdu jame gyvename ir jį keičiame. Siekiu parodyti, kad perdirbimas remiasi dinamiškais paveldėjimais, tuo, ką perimame genetine, materialine, socialine ir kultūrine prasme. Siekiu parodyti, kad mūsų teatras ir istorija yra palimpsestas, kur sutinkame tuos, kurie buvo prieš mus, ir tuos, kurie dar ateis, kuriuos žymi neaiškūs šešėliai, vos įžiūrimos šmėklos, prisiminimai ir žinios, kuriuos palieka kiekviena patirtis. Žiūrovo veiksmo suvokimas yra visuomet įtarpintas to, ką jis matė anksčiau, kuo jis gali remtis, kas jam nuolat primenama. Spektaklio tekstas yra formuojamas, deformuojamas ir reformuojamas. Mes negalime atsikratyti savo pačių vaiduoklių – asmeninių, kultūrinių, socialinių – kai ką nors žiūrime ar patiriame pasaulyje, kuriame gyvename kartu. Manau, šie vaiduokliai yra prizmės ar lęšiai, kurie suteikia pavidalą mūsų nuolat kintančioms praeitims ir dabartims.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32039
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32039
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2010, nr. 6

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

13
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

18
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.