| Abstract: | Maróti’s play and its reception in Finland show that experiencing a “historical” play as being historical and a story relating real events can be disrupted in many ways. Spectators are looking for explanations based on their own reality, and disrupting the storyline forces them to search for meanings in the forms of disruption. Reflecting the performance against the spectator’s own social context is connected to the values and norms of that particular context. This case study shows how the form and structure of the play and of the performance are entangled with their contents. The reception of the Finnish production of 1976 in the historical continuum was, from today’s viewpoint, conveyed in the spirit of its own time; metaphorical reading was vague, ideology was highlighted and overly historicized, and political meanings that were ill-fitted for the spirit of the time were avoided. The author is of the article is examining the Finnish National Theatre production several decades afterwards, in other words, from a point in time which from the perspective of the original production would have been the future. The way the author relates to Bruno and Einstein is the same as in the 1970s, but since over the years his views of Hungary and 1970s Finland have changed due to the time perspective and later events, he assumes that if the play were produced now, the historicity (instead of ideology) would be easily highlighted, but on a metaphorical level – as critique of Socialist Hungary, which would suit today’s attitudes very well. The question of ideology or current politics vs. History has not disappeared. Surveying the contexts makes us see that avoiding politics often becomes a political gesture, but we also see the many levels of the pasts and the present in our historical constructions and reception and how inclined we are towards easy interpretations which may hide implicit and difficult but timely problems.
Pjesė Naktis po vakarykštės (Az utolsó utáni éjszaka), parašyta vengrų dramaturgo Lájoso Maróti, buvo pastatyta Suomijos nacionaliniame teatre 1976 m., praėjus keliems metams po jos sėkmingos premjeros Vengrijos nacionaliniame teatre. Pjesėje kalbama apie vyrą vardu Giordano Bruno, istorinę asmenybę, kuri dramoje, pažeisdama istorijos dėsnius, sapnuoja savo pašnekesį su ateities matematiku Einsteinu. XVI amžiuje gyvenusį Bruno spektaklyje įkūnija XX a. aštuntojo dešimtmečio menininkai, kuriems Einsteinas simbolizuoja gyvenimo patirties reliatyvumą. Sprendžiant iš to, kokio pasisekimo spektaklis sulaukė Vengrijoje, manytina, kad žiūrovai, įpratę visur matyti politines metaforas, siejo pjesės temą su savo pačių tuometine situacija. Suomių teatro kritikai laikėsi pozicijos, kad pjesė yra ideologinė drama. Tai, kaip ideologiniai aspektai buvo komentuojami ir interpretuojami, tampa įdomiu tyrimo objektu, ypač jei atsižvelgiame į laikotarpį, kai spektaklis buvo sukurtas. Kritikų refleksija ir atsiliepimai spaudoje ne tik atspindi spektaklio patirtis, bet ir XX a. aštuntajam dešimtmečiui charakteringus rašymo apie savo patirtis būdus, bandymus kalbėti tarp eilučių. Maróti pjesės kritinė refleksija Suomijoje parodė, kad „istorinės“ dramos, kaip istorijos, susiejančios realius įvykius, patirtis gali būti suardyta įvairiais būdais. Nuoseklaus pasakojimo suardymas verčia žiūrovus ieškoti reikšmių ardomose formose. Konteksto apžvalga įrodo, kad bandymas išvengti politikos pats tampa politiniu gestu, o kartu leidžia pamatyti daugybę praeities ir dabarties lygmenų mūsų istorinėse konstrukcijose ir sampratose. Galiausiai – kaip mes linkę į interpretacijas, po kuriomis slypi sudėtingos, bet aktualios problemos. |
