Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/31896
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Klöck, Anja
Title: The performance of history as “Technique”: actor training in Germany after 1945 and after 1989
Other Title: Istorija kaip vaidybos „technika“: aktorių rengimas Vokietijoje po 1945 ir po 1989 m.
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2010, nr. 6, p. 155-161
Date: 2010
Keywords: Actor training;Aktorių rengimas;Acting theory;Bertolt Brecht;Cultural transmission;German Democratic Republic (GDR);Federal Republic of Germany (FRG);Constantin Sergeyevich Stanislavski;Vaidybos teorijos;Bertoldas Brechtas;Kultūrinė transmisija;Vokietijos Federacinė Respublika (VFR);Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR);Konstantinas Stanislavskis
Abstract: In a 1991 article, the West-German theatre critic Günther Rühle describes the “high, confident, almost cool craftsmanship in performing (and in training)” as one of the designating factors of GDR-theatre, in contrast to “a mode of acting (and training) that is oriented at improvisation, association and empathy” in the West.4 By 1994, it seems, these stereotypes have become naturalized in critical discourse: In the interview, the critic Pietzsch is seeking their confirmation by Cornelia Schmauss, an actress trained at the Hochschule für Schauspielkunst “Ernst Busch” in East-Berlin, who changed from the repertory theatre in Dresden (East) to the repertory theatre in Frankfurt/Main (West) in 1991. With this trajectory, Schmauss seems authorized to compare East and West German theatre cultures in general and acting in particular. The stereotypes have become naturalized, because they are not being marked as discursive formations that are linked to much larger socio-political processes, but they are used as if they were naturally the critic’s “own observations”. Phrases like “our actors”, “us” and “there” suggest a community between Pietzsch and Schmauss, their communal dissociation from the West as a place, and an absolute dichotomy between the two modes of acting under discussion. This major difference between the actor training programs in the Soviet occupation zone and in the French, British and U.S.-American occupation zones cannot directly explain the polarizing stereotypes of a warm West-German and a cold East- German actor, nor do they provide categories to be used in the analysis of performances after 1989. However, I hope to have explained, why a discussion of different modes of acting in Germany after 1989 needs to take into account a complicated diachronic dimension. It needs to take into account the specific relation to and performance of history in different actor training programs in Germany after 1945.
Po Sienos Vokietijoje griuvimo 1989 metais buvo mėgstama kalbėti apie šiltą ir jaučiantį aktorių ar šaltą ir mąstantį aktorių, siejant šias sampratas su dviem politinėmis sistemomis, kurios keturiasdešimt metų Europoje gyvavo viena greta kitos. Buvo manoma, kad aktoriai, parengti valstybinėse teatrinėse mokyklose VFR, yra linkę emociškai tapatintis su fiktyviais personažais, kuriuos jie įkūnija scenoje, o aktoriai, išugdyti VDR, yra techniškesni ir labiau atsiriboję nuo vaidinamų personažų. XX a. dešimtajame dešimtmetyje šie stereotipai labai aiškiai atsispindėjo teatrinėse recenzijose, interviu su aktoriais ir režisieriais spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje. Tai stereotipai, paremti prielaida, kad politinė sistema lėmė mokymo programos pobūdį, paveikė tai, kaip aktorius ar aktorė naudojasi savo kūnu, balsu, kaip supranta vaidybą, ir kad jis ar ji yra istorijos atlikėjai, nes tam tikra technika buvo ideologiškai įdiegta (arba ne) į jų kūną. Šios dualistinės sąvokos reiškia, kad vaidybos technikos lemia skirtingą aktoriaus, kaip individo kasdieniame gyvenime ir jo buvimo scenoje, santykio ir skirtumo sampratą, priklausomą nuo kultūrinės ir politinės aplinkos. Analizuojant šią binarinę konstrukciją, atskiriančią šiltą Vakarų Vokietijos ir šaltą Rytų Vokietijos aktorių (kaip jis/ji aprašomi dviejuose reikšmingiausiuose Vokietijos teatriniuose žurnaluose Theater heute ir Theater der Zeit po 1989-ųjų), straipsnyje siūloma pažvelgti į šią sampratą kaip šiuolaikinę teorinę konstrukciją ir kartu įžvelgti jos istoriografinę gelmę, remiantis specifiniais pavyzdžiais iš teatrinio diskurso ir aktorių rengimo praktikos Vokietijoje po 1945 metų.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/31896
https://hdl.handle.net/20.500.12259/31896
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2010, nr. 6

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

18
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

31
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.