Ballroom dance - the spectre of bourgeois in communist society
| Author | Affiliation | |||
|---|---|---|---|---|
LT | Norwegian University of Science and Technology | LT |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2010 | 6 | 162 | 171 |
Istorija vertėsi aukštyn kojom: devyniolikto šimtmečio viduryje Marksas perspėjo buržuaziją apie komunizmo šmėklą, klaidžiojančią Europoje; užtruko ilgai, bet pusė Europos nuėjo paskui komunizmo šmėklą; kol galų gale – apytiksliai po šimto metų – šį kartą jau komunistiniuose kraštuose ėmė klaidžioti buržuazijos šmėkla. Straipsnyje apžvelgiama viena iš šios šmėklos klaidžiojimo išraiškų – pramoginių šokių atgimimas Sovietų Sąjungoje. Straipsnyje apžvelgiamas dar niekur nenagrinėtas žymiausio tarpukario Lietuvos šokių mokytojo, Vinco Mintaučkio, rankraštis. Rankraštis buvo baigtas jau sovietiniais laikais – septintojo dešimtmečio viduryje – tuo pat metu kai kurie Lietuvos liaudies šokių choreografai ir aktyvistai iš mūsų kaimynų latvių ir estų intensyviai mokėsi modernių pramoginių šokių meno, vyko pirmieji tarptautiniai konkursai. Straipsnyje siekiama parodyti, kad nors šiame vyksme dalyvavo kai kurie persikvalifikuojantys liaudies šokių choreografai arba kitų humanistinių profesijų atstovai, tačiau pramoginių šokių entuziastų daugiausia buvo iš technologijų sričių. Tai bent iš dalies atsako į klausimą: kodėl pramoginiai šokiai, kaip akivaizdi vidurinės klasės buržuazinio žmogaus išraiška, taip sėkmingai prigijo Sovietų Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje. Dirvą tam paruošė sparti miestų raida ir viduriniajame sovietinės visuomenės sluoksnyje vyraujantys interesai: egzotiškos kūno kultūros plitimas, pogrindinių rinkos santykių formavimas ir asmeninė savikūra. Šiai dažniausiai technines specialybes įgijusių žmonių grupei neberūpėjo valstietijos plėtotė ir dirbtinai sovietmečiu palaikoma liaudies šokių tradicija, taip pat jai nerūpėjo ir sunkiai be gilesnio humanitarinio išsilavinimo suvokiamas teatrinis šokis. Pramoginiai šokiai buvo natūraliausias pasirinkimas.
During the years of the Iron Curtain separating Europe, the authorities in communist countries exercised ideological and practical support for representations of staged folk dance. In contrast, modern theatrical dance, which is strongly based on free individual expression, was not favoured by communist regimes. Very few modern dance studios were able to survive under the hard hand of the regime.5 It is quite obvious that some dance genres fitted into the ideological perspective of socialism, while others did not. After considering the development of ballroom dance and similar phenomena in the epoch of late socialism in the Soviet Union, one could return back to the thesis of the formation of the technocratic middle class in the Soviet Union (which could be formally defined as the potential subject of bourgeois values) and its involvement in self-formative activities such as ballroom dance, martial arts, yoga, fitness, bodybuilding and others. Folk dance, continuing the rural tradition which had been left behind in the near past, could not work for a longer time as the performative identity of the new urban people, because (strangely corresponding to the dominant Soviet ideology!) these new urban people of technical professions were much less focused on nostalgic past than on the construction of their social and personal happy future. Nor could artistic dance work for these new urban people of technical professions, because artistic/theatrical dance was too much inscribed in the framework of the humanistic tradition and education and was hardly understandable to the new people of technical professions. Therefore the social logic of late Soviet life created the conditions that enabled reloading ballroom dance in Lithuania, which soon became an obvious locomotive for the whole train of communities of ballroom dance in the Soviet Union.