Menotyros studijos Vilniaus universitete (1940–1951)

Abstract

Lietuva iki XX amžiaus vidurio neturėjo menotyros ugdymo tradicijų. Menotyrininkai išaugo svetur – ant kitų šalių menotyros pamatų, pirmiausia Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos arba buvo savarankiškai susiformavę po dailės ar humanitarinių mokslų studijų. XX amžiaus pirmoje pusėje (1919 m.) atkurtame Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete meno istoriją dėstę pedagogai rėmėsi Krokuvos mokyklos menotyra, kuri išaugo veikiama vokiečių ir austrų menotyros. Tarpukario Lietuvoje nei Kauno meno mokykloje, nei Vytauto Didžiojo universitete, nei St. Batoro universitete Vilniuje menotyros specialistai nebuvo rengiami. 1922 m. Stepono Batoro universitete (toliau SBU) buvo įkurta Meno istorijos katedra (vadovas Jerzys Remeris, po 1930 – Marianas Morelowskis), bet čia nebuvo rengiami menotyrininkai. Katedros dėstytojai tik skaitė Dailės fakulteto studentams meno istorijos paskaitas ir vedė praktinius užsiėmimus (seminarus). Menotyros studijų Lietuvoje pradžia laikytina 1940–1951 metai, kai Vilniaus valstybiniame universitete buvo suteikta teisė pageidaujantiems Humanitarinių mokslų studentams specializuotis menotyros srityje, iš pradžių archeologijos, etnografijos ir meno istorijos katedrose, o vėliau – muzeologijos katedroje. Šio straipsnio tikslas – apibendrinti menotyros specialistų rengimą Lietuvoje 1940–1951 metais, apibūdinti edukacinės ir mokslinės veiklos kryptį, išryškinant dėstytojus ir studentus, atskleisti menotyros pobūdį, formas ir aplinkybes, o taip pat kitų mokyklų poveikį. Taip pat įvertinti dėstytojų ir absolventų indėlį į Lietuvos menotyrą ir muziejininkystę.