Apie griūnančią Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio tvorą ir drėgmės problemą

Abstract

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Paco fundacijos dėka XVII a. II p. įkurtos Pažaislio kamaldulių vienuolijos materialus paveldas1, kaip žinia, per šimtmečius ne kartą kentėjęs, pvz., 1832–1914 m. arba po II pasaulinio karo (t. y. po 1948 m.). Vis dėlto net ir visos Vidurio Europos kultūros paveldo tyrinėjimų kontekste išsiskiriančiu tituluojamas Pažaislio paminklas, akivaizdu, nėra apsaugotas nuo įvairiausių problemų. Žiniasklaida vis dažniau išmeta aliarminius pranešimus apie žiemą šąlančią Pažaislio bažnyčią arba griūnančią vienuolyno tvorą ir t. t. Turint omeny krašte teberusenančią diskusiją dėl Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio įtraukimo į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą, šioje vietoje tarsi ir logiška būtų kelti klausimą: o gal išties šio (itin reikšmingo!) Lietuvos kultūros paveldo objekto tvarkyba yra (tiesiog) nepakankamai finansuojama?

In Soviet times, the Architectural Complex of Pazaislis Monastery was announced as a cultural monument with architectural, artistic, historical, memorial, religious and landscape values. Seeking to investigate the main issue of walls’ humidity (and mural paintings’ destruction, etc.) of the monastery, the author draws attention to the significance of the study Humidity in Monuments (written by Giovanni Massari). The humidity of the monastery walls threatens the survival of the architectural complex. Therefore, implications and technical peculiarities for the preservation of the monument should be considered. In restoration studies, a considerable research has been carried out on the Lithuanian frescoes painted in al frescoe, al secco, oil, distemper and other techniques. Thus, the present study also looks at the state of the mentioned heritage. Moreover, as an example, the author discusses the Masaccio painting’s restoration (St. Maria Novella church in Florence).