Text and time dimensions in the contemporary theatre discourse

Abstract

Straipsnyje atskleidžiami laiko sampratos pokyčiai XX a. Europos ir lietuvių dramaturgijoje. Klasikinės dramos lai-kotarpiu laikas atliko dramos aktualizavimo funkciją, tai yra, jis visada buvo dabartis. Nuo XIX a. pabaigos laiko kanonas pradeda trūkinėti. Šiuos įtrūkius atspindi Henriko Ibseno, Antono Čechovo, Moriso Meterlinko, Augusto Strindbergo kūryba. XX a. vid. ryškiausius laiko ir draminio teksto eksperimentus vykdė epinio ir absurdo teatro autoriai. Naują teatrinio diskurso etapą ženklina XX a. 7–8 dešimtmetis, kai teksto – reprezentacijos įrankio – ban-doma atsisakyti vardan performerio, aktoriaus, kuris geba per kūną ir balsą transliuoti gyvenimo archimanifestaci-jas. 9-ajame dešimtmetyje plėtojasi postmodernaus teatro diskursai – vizualusis teatras, postdraminis, interaktyvus teatras. 10-ojo dešimtmečio teatrinę kalbą paveikė poststruktūralistiniai ieškojimai – tekstas tampa kitų scenos dis-kursų lygiavertis elementas. Lietuvių dramaturgijoje šie ieškojimai ryškiausiai atsispindi Sigito Parulskio ir Mariaus Ivaškevičiaus draminėje kūryboje. S. Parulskio P.s. Byla o.k, M. Ivaškevičiaus kaimynas, Artimas miestasatsklei-džia naujus žaidimo su laiku aspektus, jis tampa teatro estetinės patirties objektu. Be aktualaus – dabarties – laiko M. Ivaškevičius ir Herkus Kunčius konstruoja istorinio laiko pjeses, tačiau šios pjesės yra tiek aktualios, kiek jos atskleidžia dabartį. Teatrinės patirties laikas, nepaisant įvairių su laiku susijusių ieškojimų, yra tiek aktualus, kiek jis atspindi visuomet aktualią dabartį