Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/31436
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Keefe, John
Title: The spectator, the new, and a disrupting creative participation
Other Title: Žiūrovas, naũja ir griaunantis kūrybinis dalyvavimas
Is part of: Media transformations, 2015, vol. 11, p. 50-72
Date: 2015
Keywords: New;Embodied-mind;Immersive;Spectator;Spect-actor;Presence;Naũja;Įkūnytas protas;Įtraukiantis;Žiūrovas;Žiūrovas-aktorius;Dalyvavimas
Abstract: Creative and cultural institutions, cultural industries, and the creative work they embrace and foster are arguably predicated on an almost unquestioned concept of ‘the new’. Each seemingly new play or production is seeking some unique ‘not done before’ to validate itself as an event, its marketing and audience appeal. In this, the spectator is too often assumed or placed as a passive consumer. This paper will offer a provocation that contests such assumptions by placing the spectator as always a poacher or nomad, always an engaged participant reworking the piece offered and thus creating an always-disrupting relationship to the stage work as part of a spectatorial dramaturgy. Here, the ‘new’ always becomes relational to what has gone before, to what has been previously experienced and thus reframing the ‘now experienced’ within the on-going ‘weave of the performance...(the) dram-ergon, the work of the actions in performance’ (Barba and Saverese, 1991: 68). Reference will be made to conceptual blending and other neuro-cognitive theory, to the ‘embodied mind’, to the play-performance continuity, and to case studies from the ‘immersive theatres’ form. The paper will thus argue that the spectator – as qualified agent – is always knowingly performing their role as empathetic ‘spect-actor’, forcing a post-production reading of the work on-stage and thus creatively disrupting/reworking the work offered simply by being present.
Kūrybinės ir kultūrinės institucijos, kultūrinės industrijos ir kūryba, kurią aprėpia ir puoselėja šios institucijos, yra neabejotinai grindžiama beveik nekvestionuojama sąvoka „naujumas“. Kiekvienas iš pažiūros „naujas“ veikėjas ar kūrėjas ieško unikalių, inovatyvių sprendimų, pateisinančių įvykį ir rinkodaros patrauklumą auditorijai. Žiūrovas yra pernelyg dažnai suvokiamas kaip pasyvus vartotojas. Šiame straipsnyje, atvirkščiai, į žiūrovą žvelgiama kaip į brakonierių ar klajoklį, aktyvų kūrybinio proceso dalyvį, nuolat įsitraukiantį, santykį su sceniniu kūriniu transformuojantį kaip tam tikrą žiūrovo dramaturgiją. Šiame kontekste „naũja“ visuomet priklauso nuo to, kas jau yra buvę praeityje, ir to, kas buvo anksčiau patirta, tokiu būdu įrėminant dabartinę patirtį. Konceptualiai derinama neurokognityvinė teorija ir „įkūnytas protas“ pjesės-spektaklio tęstinumui ir „įtraukiančio teatro“ formų nagrinėjimui. Straipsnyje teigiama, kad žiūrovas, visuomet sąmoningai atlikdamas savo kaip supratingo žiūrovo-aktoriaus vaidmenį, skatina scenos kūrinio postprodukciją ir tokiu būdu dalyvauja kūrybinio pertrūkio ir (arba) atkūrimo procese.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/31436
http://dx.doi.org/10.7220/2029-8668.11.03
https://hdl.handle.net/20.500.12259/31436
Appears in Collections:Media Transformations 2015, vol. 11

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

35
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

70
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.