Please use this identifier to cite or link to this item:
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Beišienė, Laura
Title: Vaikų hiperaktyvumas : tėvų patirtis ir pagalba
Other Title: Children’s hiperactivity : parents’ experience and support
Is part of: Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, 2008, nr. 2(2). p. 131-141
Date: 2008
Keywords: Children;Parents;Hiperactivity;Hiperaktyvumas;Tėvai;Vaikai
Abstract: We oen hear children described as hyperactive, but what exactly does this mean? Most happy, normal children have a lot of energy, so how do you distinguish between an excited child and someone suffering from ADHD (Attention Deficit Hyperactive Disorder)? The answer is that it can be difficult. This disorder can vary in intensity and most children will express some of the symptoms some of the time. Unfortunately, there are no specific tests for ADHD, so a diagnosis is based on the child’s behavior. ADHD is characterized by symptoms of inaention, impulsivity and hyperactivity at levels that are considered maladaptive and inappropriate for a child’s age or stage of normal development. For more than a half of the people, who were diagnosed with ADHD, the onset of the disorder arrived before the age of seven years. About 40 % of them show symptoms that persist to adulthood. The disorder occurs more frequently in males than females. Descriptions in the ICD-X, DSM-IV include three diagnostic subtypes based on a predominance of symptoms – either inaention or hyperactive-impulsive symptoms. A child can be classified as having either: inattention, hyperactive impulsive or combined type, if both symptoms are present. Although researchers still do not know what exactly causes such a condition, they do know that it is an inherited one. This is why most of the research examining the etiology of ADHD is on a correlational basis. Advice is warranted in attributing causal status to identified variables. Variables within a child, such as neurobiological factors and hereditary influences, have been recognized the most. Syndrome discussed above is not a rarity; alternatively, this is a massive thing, which a pedagogue, nurses meet almost every day.
Gana dažnai girdime – hiperaktyvus vaikas. Kaip tai suprasti? Dažniausiai sveikas, laimingas vaikas yra pilnas energijos. Bet kaip atskirti, kada tai normalus, o kada patologiškas aktyvumas? Deja, atskirti hiperaktyvų vaiką nuo tiesiog aktyvaus vaiko gana sunku. Aktyvumas turi skirtingas išraiškas ir nebūtinai visi jo simptomai pasireiškia. Nėra sukurta specifinių testų atskirti hiperaktyvumui, todėl dažniausiai jis nustatomas remiantis vaikų elgesiu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) – neurobiologinės kilmės, charakterizuojamas nedėmesingumu, impulsyvumu, hiperaktyvumu. Vakarų šalių moksliniais tyrimais nustatyta, jog aktyvumo ir dėmesio sutrikimas paliečia įvairias mokymosi bei socialinės veiklos sritis. Nemažai rūpesčių kelia tai, kad vaikai dažniau patiria nesėkmes mokykloje, blogėja savęs vertinimas, formuojasi destruktyvūs santykiai su pedagogais, tėvais, kitais artimais žmonėmis.Tai gali skatinti netinkamą elgesį ir patologinį elgesio formavimąsi. Kadangi šis sutrikimas gali progresuoti ir tęstis vėlesniame amžiuje, sukeldamas psichologines, socialines, sveikatos problemas, labai svarbu kuo anksčiau įvertinti šį sutrikimą ir kuo anksčiau suteikti pedagoginę, psichologinę pagalba. Bendraujantiems su hiperaktyviais vaikais svarbu žinoti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo požymius ne tik sveikatos, bet ir socialinių problemų kontekste.
Appears in Collections:Socialinis darbas. Patirtis ir metodai / Social Work. Experience and Methods 2008, nr. 2(2)

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats

CORE Recommender

Page view(s)

checked on Jun 6, 2021


checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.