XX amžiuje pasaulis patyrė didelių sukrėtimų ir pokyčių: du pasauliniai karai ir karingasis ateizmas, totalitarinių sistemų iškilimas ir žlugimas, sekuliarizmas ir seksualinė revoliucija, moralinis ir religinis reliatyvizmas tiesiogiai paveikė tiek visos žmonijos, tiek krikščionių gyvenimą. Atsidūrusi naujų iššūkių verpete, Katalikų Bažnyčia ieškojo būdų, kaip Gerąją Naujieną skelbti dabartinėmis sąlygomis. Gaires tam pateikė Vatikano II-asis Susirinkimas. Katechezė buvo viena iš sričių, kuri po Susirinkimo vystėsi ypač sparčiai. Visuotinio pašaukimo į šventumą ir apaštalavimą, sąmoningo visų tikinčiųjų dalyvavimo liturgijoje, būtinybės pasauliečių gilinimuisi į tikėjimo turinį ir Šventąjį Raštą pabrėžimas davė stiprų impulsą katechetiniam atsinaujinimui. Bažnyčios dėmesį savo narių tikėjimo sąmoningumui liudija gausūs Magisteriumo dokumentai katechezės tema. Po Vatikano II-ojo Susirinkimo prasidėjęs katechetinis atsinaujinimas Lietuvoje tapo stipriau juntamas tik atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Šis dėl sovietmečio atsiradęs ketvirčio amžiaus vėlavimas slepia didelį pavojų: mus užplūdusią nekrikščionišką mąstyseną ir gyvenseną gana lengvai ir nekritiškai perima Lietuvos katalikai, kuriems ateistinio režimo sąlygomis nebuvo įmanoma perduoti tvirtos krikščioniškos pasaulėžiūros. Kita vertus, minėtas vėlavimas teikia tam tikrų pranašumų: pirmuosius 10–15 metų po Vatikano II-ojo Susirinkimo katechezės srityje vyko nemažai nevaisingo eksperimentavimo ir sumaišties. Šiandien privalome perimti Vakarų Bažnyčios patirtį ne tik pasinaudodami teigiamais jos darbo rezultatais, bet ir nekartodami jos klaidų. Per du nepriklausomybės dešimtmečius Bažnyčia Lietuvoje dėjo dideles pastangas vystydama krikščioniškąjį švietimą.[...]