Pastoracinės programos "pradžioje" realizavimas Lietuvoje

Šiandienėje Lietuvoje pastebimas jos gyventojų polinkis į savigriovą, depresinės nuotaikos, destrukcija tarpasmeninių santykių srityje. Dvasinis gyvenimas vangus, tradicionalistinis ir ritualizuotas. Šiame teologijos licenciato darbe nagrinėjamos galimos šių reiškinių priežastys ir problemos sprendimo galimybės. Pirmoje šio darbo dalyje nuosekliai atskleidžiama, kaip intymų santykį tarp žmogaus ir Dievo nutraukusi gimtoji nuodėmė sužeidžia asmenį visais trimis jo būties skleidimosi lygmenimis – dvasiniu, psichoemociniu bei fiziniu – ir tampa visų žmogiškųjų santykių deformacijos priežastimi, atnešdama į jo gyvenimą kančią. Žeidžiantys santykiai savo ruožtu tampa neadekvataus atsako į juos prielaida ir taip formuoja destruktyvius asmenybės bruožus. Šis procesas prasideda dar prenataliniu kūdikio raidos laikotarpiu ir užtvirtinamas vaikystėje. Lietuvos gyventojų elgesio ypatumus sąlygojo ne vien ankstyvojo gyvenimo tarpsnio patirtys, bet ir totalitaristinės sovietų diktatūros palikimas, atėmęs iš žmogaus jo gyvenimo tikslingumo pojūtį, kryptingai griovęs dvasines bei moralines vertybes, diskreditavęs šeimos institutą bei drastiškais metodais konstravęs klusnų, bevalį individą. Šis režimas nulėmė ir žmonių neatsparumą sudaiktinančiai vartojimo kultūrai, kuri atnešė naujus stabus ir dvasingumo alkiui malšinti pasiūliusi destruktyvias okultines praktikas. Galiausiai pabrėžiamas fizinį ir dvasinį žmogaus gydymą ir laisvinimą iš blogio galios teikiantis išganingas Jėzaus Kristaus veikimas, bei atkreipiamas dėmesys į Bažnyčios kaip gelbstinčios Jėzaus misijos tęsėjos, pašauktos skelbti Dievo karalystę ir gydyti žmones, vaidmenį. Antroji dalis pradedama Lietuvos Bažnyčios vidinio (t.y. dvasinio ir psichoemocinio) gydymo tarnystės apžvalga. Toliau pastoracinę programą „Pradžioje“ įvardijama kaip visuminio žmogaus gijimo pradžios galimybę. Programa skirta kiekvienam suaugusiajam krikščioniui, norinčiam peržiūrėti savo gyvenimo pradžią – pamatinius savo tėvų šeimos santykius, nulėmusius tolesnę jo kaip asmenybės raidą. Vienas iš pirmų ir pagrindinių programos tikslų yra padėti žmogui užmegzti ir palaikyti autentišką santykį su Dievų, nesutapatintą su iki tol išgyventais tarpasmeniniais santykiais. Aptariami pagrindiniai programos elementai: šlovinimas, mokymai ir malda. Programos išeities taškas ir pagrindas – gydanti Dievo žodžio tiesa, kuri yra sujungta su šiuolaikinio psichologijos mokslo įžvalgomis. Trečioje dalyje įvardijami teigiami programos „Pradžioje“ vaisiai, pirmiausiai – jos dėka atsiveriančios perspektyvos. Gijimas yra procesas, todėl jam reikia pastoracinio tęstinumo. Tai skatina asmenį pasinaudoti visomis Bažnyčios siūlomomis pastoracinėmis priemonėmis ir daug sąmoningiau ateiti į asmeninio palydėjimo santykį. Sveikdamas, žmogus palaipsniui išmoksta pats prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kas indikuoja asmens brandą. Programa padeda įveikti gynybos mechanizmus, narcisizmą, izoliavimąsi ir, įsijungus į bendruomenę, atrasti Bažnyčią kaip šeimą ir augti drauge su mistinių Kristaus Kūnu kaip jo narys. Atsižvelgiant į nuo sovietinių laikų išliekantį nuolatinį kunigų stygių ir sudėtingą pastoracinę situaciją Lietuvoje, programos „Pradžioje“ nuopelnas yra ją realizuojančių pasauliečių užsiangažavimas. Tarnavimu jie liudija Dievo meilės veikimą žmogaus gyvenime ir patys atranda save kaip Bažnyčią. Tai motyvuoja jų dvasinį augimą bei specialiųjų žinių gylinimą. Būdama sukurta kaip ekumeninė, kad galėtų pasiekti maksimaliai įmanomą krikščionių skaičių, programa tampa krikščionių suartėjimo ir tarpkonfesinio dialogo erdve. Tačiau atsimenant, kad visa išganymo priemonių pilnatvė yra patikėta Katalikų Bažnyčiai, tais atvejais, kai į programą susirenka vien katalikišką auditorija, dera ją papildyti katalikiškais elementais, pirmiausiai – sakramentine praktika, bei pamaldumu į Dievo Motiną. Plėtojant šį teologijos licenciato darbą plačiai remtasi Šventuoju Raštu, Katalikų Bažnyčios dokumentais, autoritetingų teologų – popiežiaus Jono Pauliaus II, kardinolo Josepho Ratzingerio (popiežiaus Benedikto XVI), popiežiaus Pranciškaus, filosofo psichologo E. Frommo, neurologo, psichiatro, psichoterapeuto V. E. Franklio, lietuvių teologo psichologo A. Paškaus, filosofo A. Maceinos bei kitų krikščionių autorių mintimis.

Today‘s Lithuanian people have been marked for their inclination towards self-annihilation, depressive moods and destruction in the sphere of interpersonal relationships. Spiritual life has become torpid, traditionalistic and ritualised. The paper of the Licenciate of Theology (LTh) analyses the possible causes of these phenomena as well as the problem solving opportunities. The first part of the paper thoroughly reveals how original sin which violates the intimate relationship between God and man wounds an individual in all three levels of the spread of his personal entity - spiritual, psychoemotional and physical - becoming the cause of deformation of all human relationships and bringing suffering into the life of an individual. In their own turn, hurting relationships become a precondition of inadequate behaviour and thus give way to the formation of destructive personality features. This process already begins during the prenatal stage of an infant‘s development and is consolidated in childhood. Behavioral peculiarities of the citizens of Lithuania were preconditioned not only by the experiences of the period of infancy, but also by a Soviet heritage of totalitarian dictatorship, which robbed an individual of the sensation of his life expedience, purposefully destroyed spiritual and moral virtues, discredited the institution of family and was responsible for forming a submissive and softy individual by means of drastic methods. This regime determined people‘s degeneracy towards materialized/reified consummer society, which introduced new idols and offered destructive occult pratises to quench the hunger for spirituality. In the end, the paper stresses the saving ministry of Jesus Christ, which offers physical and spiritual healing and freedom from the power of evil. Also, the paper calls attention to the role of the Church as a successor in Jesus‘ saving mission, called to proclaim God‘s kingdom and heal people. The second part of the paper begins with the overview of the inner (that is, spiritual and psychoemotional) healing ministry of the Church of Lithuania. Furthermore, a pastoral programme “In the Beginning“ is identified as an opportunity for the beginning of healing of an entire individual. The programme is dedicated for every adult Christian who wishes to look through his or her early stage of life: root relationships of parental family that determined an individual‘s development as a personality. One of the first and fundamental goals of the programme is to help an individual to form and maintain an authentic relationship with God which cannot be identified with afore experienced interpersonal relationships. The paper discusses the baisc elements of the programme: worship, teaching and prayer. The baseline and the essence of the programme – healing truth of God‘s word, combined with the insights of contemporary science of psychology. The third part of the paper lists the positive fruits of the programme “In the Beginning“, most importantly, the opening perspectives due to the participation in it. Healing is a process which calls for pastoral continuity. Because of this continuity an individual is encouraged to make use of all pastoral means the Church offers and approach the relationship of personal spiritual companionship more knowingly and deliberately. Gradually a healing individual learns to take responsibility for his or her own life, which indicates personal maturity. The programme helps to overcome self-defence mechanisms, narcissism, isolation, and joining a community, discover the Church as a family and grow together with and as a member of the Mystical Body of Christ. Taking into account the persisting permanent lack of priests since the Soviet times and a complicate pastoral situation in Lithuania, the merit of the programme “In the Beggining“ is the engagement of the laity responsible for its realization. By participating in the ministry they testify the workings of God‘s love in the life of an individual and discover themselves as a Church. This motivates their spiritual growthalongside with an inclination to deepen special knowledge. Created to be ecumenical so as to reach the maximum number of Christians, the programme becomes the place of spiritual intimacy and interconfessional dialogue. However, bearing in mind that the fullness of all means of salvation has been commended to the Catholic Church, in those cases, when the programme is attented exclusively by a Catholic audience, it is advisable to complement it with Catholic elements, firstly, sacramental practices and devotion to Mother of God. The paper widely refers to the Holy Sripture, the documents of the Catholic Church and the thoughts of magisterial theologicians including Pope John Paul II, Cardinal Joseph Ratzinger (Pope Benedict XVI), Pope Francis, philosopher psychologist E. Fromm, neurologist pshychiatrist psychotherapist V.E Frankl, Lithuanian theologician pshychologist A. Paškus, philosopher A. Maceina and other Christian authors.