Greičio baimė ir lėtėjimo iliuzijos ekosofijoje

Abstract

Šiais laikais kylantys ekosofiniai diskursai akcentuoja smarkiai išaugusio žmogaus destruktyvumo problemą. Ši problema visų pirma yra greičio problema: sparčiau nei bet kada iki tol nyksta gamtiniai resursai, didėja vandenynų užterštumas, atominės bombos suteikia galimybę masiškiau naikinti žmones. Žmonijai susiduriant su iki šiol nematytais naikinimo tempais, kyla greičio baimė ir viltis šį greitį įveikti. Šią greičio įveikimo viltį yra siekiama realizuoti per įvairias ekosofijos formas. Pirmoji šio darbo dalis yra skirta pristatyti pačią greičio problematiką, kuri akcentuojama įvairiuose ekosofiniuose diskursuose. Antra dalis skirta aptarti į etinius greičio problemos sprendimus orientuotas ekosofines koncepcijas, daug dėmesio skiriama Peterio Singerio ir Tomo Regano ekitiniams svarstymams. Šioje dalyje parodomas etinio ekosofinio sprendimo iliuziškumas ir jo dalyvavimas bendrame greitėjimo ir vartojimo procese. Parodoma, kaip etinės ekosofijos plėtotė atveda prie estetikos paneigimo ir savi-destruktyvių tendencijų. Tuo tarpu trečioji darbo dalis aptaria ekosofijas, mėgnančias spręsti greičio problemą estetinėmis manipuliacijomis. Šioms ekosofijoms atstovauti pasirinkti Timothy Mortonas ir Donna Haraway. Darbe akcentuojama, kad estetinis ekosofinis sprendimas nėra įmanomas praktikoje ir dėl šios priežasties funkcionuoja kaip iliuzija, skirta atsiriboti nuo etikos srities, etikai paneigti. Estetinės ekosofijos plėtotė taip pat pati tampa greičio didinimo mechanizmo dalimi, todėl greičio problema lieka atvira. Darbu siekiama parodyti, kad greičio problemos „išspręndimas“ (užtikrintumas savo nuosprendžiu) yra vienas iš esminių šios problemos bruožų, todėl realiai šiuolaikinė ekosofija problemos išspręsti yra nepajėgi.

Ecosophical discourses (which are still emerging nowadays) emphasize the problem of increased destructivity of humankind. This problem, first of all, is a problem of speed: natural resources are being used-up faster than anytime before, world‘s oceans are being polluted fast, nuclear bombs presents a threat of killing larger than ever crowds of people. While humanity faces the speed of destruction which was never seen before, a fear of speed (and a hope to overcome this speed) arises. This hope of overcoming the speed of desctruction manifests in various forms of ecosophy. The first part of this work is dedicated to introduce the problem of speed itself, which is emphasized in various ecosophical discourses. The second part of this work details ecosophical discourses which are oriented to create an ethical solution to the problem of speed. In this part of the work various ethical considerations of Peter Singer and Tom Regan are analysed; also at the same part of the work the illusionary manner of ethical ecosophical solution is explained and its participation in general processes of acceleration and consumption are demonstrated. The work shows, how the development of ethical ecosophy ultimately brings us to the denial of aesthetics and self-destructive tendencies. Meanwhile, the third part of this work is dedicated to ecosophies which are concerned with attempts to create a solution to the problem of speed by the means of aesthetical manipulations. Such ecosophies in this work are represented by the theories of Timothy Morton and Donna Haraway. This work emphasizes that aesthetical ecosophical solution is impossible in practice and for that reason it functions as an illusion, which is desigined to distance onself from the ethical sphere and to disavow it. Aesthetical ecosophy also reveals itself as a part of mechanism which increases speed, thus the problem of increasing speed remains unsolved. This work attempts to demonstrate, that „the solution“ to the problem of speed (which comes with a kind of certainty about a decision one has made) is one of the most important features of the problem itself, therefore contemporary ecosophy is unable to practically solve its centre problem.